Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl Lietuvos Respublikos KREDITO UNIJŲ įstatymo Nr. I-796 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3772, Lietuvos Respublikos Centrinės kredito unijos įstatymo Nr. VIII-1682 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3771, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Nr. I-796 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4106 ir Lietuvos Respublikos Centrinės kredito unijos įstatymo Nr. VIII-1682 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4105
2016 m. birželio 1 d. Nr. 549
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1468 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 43, 44, 50 ir 51 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Nr. I-796 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3772 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-3772) ir Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo Nr. VIII-1682 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3771 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-3771) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą Nr. XIIP-3772 ir Įstatymo projektą Nr. XIIP-3771 pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Įstatymo projekte Nr. XIIP-3772 siūloma nustatyti, kad kredito unijų vadovų kvalifikacijos ir patirties reikalavimus nustato priežiūros institucijos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kad minėta nuostata siūloma reglamentuoti asmenų teisės į darbą įgyvendinimą, siūlytina esminius kredito unijų vadovų kvalifikacijos ir patirties reikalavimus nustatyti įstatyme, o priežiūros institucijos teisės aktuose būtų nustatyta reikalavimų vertinimo tvarka.
1.2. Atsižvelgiant į tai, kad kriterijai ir reikalavimai licencijai gauti ar kiti reikalavimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų reguliavimu, turi būti išdėstyti tik įstatymuose, tikslintinas Įstatymo projektas Nr. XIIP-3772 ir Įstatymo projektas Nr. XIIP-3771 – siūlytina nustatyti, kad priežiūros institucijos teisės aktai ne nustato, o tik detalizuoja prašymų dėl licencijų, leidimų, sutikimų išdavimo ar dėl kitų veiksmų atlikimo pateikimo, nagrinėjimo ir išdavimo tvarką bei detalius reikalavimus pateikiamiems dokumentams.
1.3. Pagal Įstatymo projekto Nr. XIIP-3772 25 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatas kredito unijos valdyba turėtų teisę priimti sprendimus dėl disponavimo kredito unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, kredito unijų ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jeigu turto vertė ar sandorių suma viršija 1/10 kredito unijos nuosavo kapitalo, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jai tokią teisę suteiktų visuotinis kredito unijos narių susirinkimas ir tokia valdybos teisė būtų nustatyta kredito unijos įstatuose. Atsižvelgiant į tai, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIP-3772 18 straipsnio 2 dalį papildyti atskiru punktu, nustatančiu visuotinio kredito unijos narių susirinkimo teisę priimti atitinkamus sprendimus.
1.4. Įstatymo projekto Nr. XIIP-3771 5 straipsnio 2 dalies 4 punkte siūloma nustatyti centrinės kredito unijos teisę kredito unijoms centrinės kredito unijos narėms nustatyti papildomus kredito unijų vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo, organizacinės struktūros ir vidaus valdymo, kapitalo pakankamumo ir kitų veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžių, apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų sudarymo reikalavimus, o 5 straipsnio 5 punkte siūloma nustatyti centrinės kredito unijos teisę duoti nurodymus kredito unijoms centrinės kredito unijos narėms pašalinti pažeidimus, nustatytus atliekant jų stebesėną ir tikrinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas teises Įstatymo projekte Nr. XIIP-3772 siūloma suteikti ir priežiūros institucijai. Taigi abi institucijos turėtų teisę nustatyti kredito unijoms tam tikrus papildomus reikalavimus, o, nustačiusios pažeidimus ar trūkumus, duoti kredito unijoms privalomus nurodymus per nustatytus terminus juos pašalinti. Vengiant funkcijų dubliavimo, siūlytina centrinių kredito unijų įgaliojimus suderinti su siūlomais priežiūros institucijos – Lietuvos banko – įgaliojimais.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Nr. I-796 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4106 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4106) ir Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo Nr. VIII-1682 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4105 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4105; kartu – alternatyvūs įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:
2.1. Kredito unijų sektorius susiduria su reikšmingomis problemomis, dėl kurių 2013–2014 metais Lietuvoje bankrutavo 5 kredito unijos, o 2015 metais net 23 kredito unijos dirbo nuostolingai. Esminės tai lėmusios priežastys: kredito unijų kapitalas nėra tvarus ir tinkamas susikaupusiems nuostoliams veiksmingai padengti; neužtikrinta tinkama turto kokybė, rizikos valdymas, efektyvus vadovavimas, solidarumo ir bendruomeniškumo – pamatinių kooperacijos principų – įgyvendinimas. Be to, kredito unijų sektorius yra fragmentiškas, veikia keliais sisteminiais lygiais – dalis kredito unijų šiuo metu visiškai nedalyvauja jokioje papildomą stabilumą užtikrinančioje sistemoje, kita dalis – yra įsteigusios Lietuvos centrinę kredito uniją ir dalyvauja jos sudarytame stabilizacijos fonde, tačiau ir šią sistemą, kaip parodė praktika, reikia sustiprinti, ypač atsižvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) mastu priimtus sprendimus finansinio stabilumo užtikrinimo srityje. Pastebėtina, kad po pastarosios finansų krizės, kurios metu ES valstybių narių finansų sektorius patyrė nemažai nuostolių ir bankrotų, o ES valstybės narės susidariusioms situacijoms spręsti skyrė dideles sumas mokesčių mokėtojų lėšų, ES finansų sektoriuje ne tik sugriežtinti rizikos ribojimo (kapitalo pakankamumo) reikalavimai, bet ir imtasi priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti, kad ateityje finansų sektoriaus problemoms spręsti mokesčių mokėtojų lėšų nebūtų naudojama, o visos problemos būtų sprendžiamos iš vidinių finansų sektoriaus išteklių. Šioje srityje paminėtinos tokios ES teisinės iniciatyvos, kaip vienas iš bankų sąjungos ramsčių – Bendras bankų ir kitų įstaigų pertvarkymo mechanizmas (nustatytas 2014 m. liepos 15 d. Tarybos ir Europos Parlamento reglamentu (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 225, p. 1) ir jo veikimo pagrindą sudaranti 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL 2014 L 173, p. 190) (toliau – Direktyva 2014/59/ES), nustatanti naują ES veikiančių bankų ir didelių investicinių įmonių pertvarkymo režimą. Esminiai naujojo režimo elementai yra su problemomis susidūrusių įstaigų nuostolių padengimas įstaigų dalyvių ir kreditorių lėšomis (jų turimų finansinių priemonių nurašymas ar konvertavimas) ir tolesnių pertvarkymo priemonių finansavimas paties sektoriaus lėšomis (iš Pertvarkymo fondo, kaupiamo iš įstaigų įmokų), nenaudojant mokesčių mokėtojų lėšų. Bankų sąjungą reglamentuojantys ES teisės aktai Lietuvoje veikiančių kredito unijų veiklai netaikytini, todėl tikslinga Lietuvoje įdiegti kredito unijų sektoriaus stabilumą užtikrinančias priemones, atitinkančias ES įtvirtintus principus, pagal kuriuos visuomenė turėtų būtų apsaugota nuo išlaidų, susijusių su atskirų kredito unijų bankrotų padariniais, prisiėmimo.
Sprendžiant kredito unijų sektoriaus problemas, jau imtasi atitinkamų iniciatyvų. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. SV-S-634 „Dėl darbo grupės Tvarios kreditų unijų veiklos koncepcijos projektui parengti sudarymo“ sudaryta Tvarios kredito unijų veiklos koncepcijos (toliau – Koncepcija) projektui parengti darbo grupė, į kurią buvo pakviesti Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kredito unijų asociacijų atstovai. Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetas 2015 m. kovo 18 d. posėdžio sprendimu Nr. 109-S-1 „Dėl Tvarios kreditų unijų veiklos koncepcijos ir joje numatytų keisti Lietuvos Respublikos teisės aktų projektų parengimo“ pritarė Koncepcijai, numatančiai kredito unijų sektoriaus sisteminę reformą, kurios pagrindiniai uždaviniai – kredito unijų mokumo užtikrinimas visų kredito unijų dalyvavimu kryžminių garantijų sistemoje, kredito unijų kapitalo tvarumo užtikrinimas, kooperacijos ir integracijos, taip pat savireguliacijos ir valdymo stiprinimas. Įstatymo projektas Nr. XIIP-3772 ir Įstatymo projektas Nr. XIIP-3771 atitinka Koncepciją. Alternatyvūs įstatymų projektai neatitinka Koncepcijos ir joje nustatytų uždavinių: kredito unijų veiklos misija ne tik aiškiai neapibrėžiama, bet ir kuriamos prielaidos kredito unijoms toliau tolti nuo veiklos misijos ir panašėti su bankais ir investiciniais fondais (pavyzdžiui, didinamas finansinių paslaugų skaičius, plečiamas finansinių paslaugų teikimas ne nariams, įtvirtinama kredito unijos galimybė iki 70 procentų turto investuoti į skolos vertybinius popierius ir panašiai); kredito unijų integracija ir kredito unijų kooperacija ne tik nesustiprinama, bet sektoriaus susiskaidymas dar labiau didinamas (pavyzdžiui, siūloma nustatyti ir taikyti skirtingus reikalavimus tame pačiame sektoriuje veikiantiems subjektams – kredito unijoms centrinės kredito unijos narėms ir vadinamosioms savarankiškoms kredito unijoms, taip pat siūlomos skirtingos kredito unijų dalyvavimo stabilumo užtikrinimo sistemose sąlygos); kredito unijų sektoriaus stabilumo užtikrinimo priemonės nesustiprinamos, bet susilpninamos (pavyzdžiui, centrinės kredito unijos stabilizavimo fondo valdymui ir panaudojimui trūksta apibrėžtumo ir panaudojimo užtikrintumo, nesiūloma sukurti veiksmingos kryžminių garantijų sistemos, kuri užtikrina kredito unijų savireguliaciją); didinamos paskatos kredito unijoms prisiimti dar daugiau rizikos (pavyzdžiui, numatoma, kad investicijos į įmonių skolos vertybinius popierius galėtų sudaryti net iki 30 procentų skolos vertybinių popierių portfelio, numatoma galimybė kredito unijoms steigti juridinius asmenis ir panašiai). Atsižvelgiant į tai, alternatyviais įstatymų projektais nebūtų pasiektas Koncepcijos tikslas – užtikrinti kredito unijų sektoriaus veiklos tvarumą, kad kredito unijos veiktų saugiai, patikimai ir veiksmingai tenkintų visuomenės poreikius, o jeigu veikla būtų nesėkminga, mokesčių mokėtojų lėšos nebūtų naudojamos nesėkmės pasekmių sukeltoms problemoms spręsti.
2.2. Alternatyviais įstatymų projektais nebūtų sukurta viena patikima mokumo užtikrinimo sistema, kuri mažintų kredito unijų nemokumo riziką ir neigiamą jos poveikį visuomenei. Alternatyviuose įstatymų projektuose yra siūloma dvejopa kredito unijų stabilumą užtikrinančių fondų sistema. Vieną sistemą sudarytų valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamas Kredito unijų stabilizacijos fondas, kuriame privalomai dalyvautų centrinėms kredito unijoms nepriklausančios kredito unijos, taip pat centrinių kredito unijų narės kredito unijos, kurios neturėtų įsteigto savo stabilizacijos fondo, ir galėtų savanoriškai dalyvauti centrinių kredito unijų narės kredito unijos, kurios turi įsteigusios savo stabilizacijos fondą (toliau – Kredito unijų stabilizacijos fondas). Kitą sistemą sudarytų centrinių kredito unijų narių kredito unijų pasirinkimu sudaromas stabilizacijos fondas (toliau – centrinės kredito unijos stabilizacijos fondas). Atkreiptinas dėmesys, kad šie fondai tiek kartu, tiek atskirai nepakankami užtikrinti veiksmingą kredito unijų mokumo užtikrinimo sistemą. Kredito unijų dalyvavimas pasirinktinai Kredito unijų stabilizacijos fonde arba centrinės kredito unijos stabilizacijos fonde nesukuria vientisos sistemos.
2.3. Dalyvavimas Kredito unijų stabilizacijos fonde neapsaugotų kredito unijų nuo nemokumo ir visų su tuo susijusių neigiamų padarinių, kadangi:
2.3.1. Kredito unijų stabilizacijos fondo sudarymo ir panaudojimo principai neužtikrintų šio fondo pajėgumo ir galimybių išspręsti kredito unijų problemas: viena vertus, periodinėmis (ex ante) įmokomis fonde numatoma sukaupti palyginti mažą sumą (1 procentą kredito unijos turimų indėlių sumos), o papildomų (ex post) įmokų dydis būtų ribojamas, kita vertus, gelbėti kredito uniją Kredito unijų stabilizacijos fondo lėšomis nebūtų privaloma. Atkreiptinas dėmesys, kad nereglamentuojamos situacijos, kai kredito unijai susiduriant su problemomis, kurios negali būti išspręstos dėl Kredito unijų stabilizacijos fondo nepakankamumo ar dėl to, kad Kredito unijų stabilizacijos fondo valdyba šių problemų nesprendžia;
2.3.2. nėra ekonominių paskatų kredito unijoms, dalyvaujančioms Kredito unijų stabilizacijos fonde, siekti savo ir kitų kredito unijų veiklos efektyvumo, imtis priemonių, kad būtų išvengta nemokumo susidarymo situacijų. Kredito unijų stabilizacijos fondo valdybai, kuri būtų sudaroma iš pačių kredito unijų, tai yra iš dalyvaujančių kredito unijų atstovų ir galbūt iš kitų institucijų atstovų, jei šios institucijos nuspręstų deleguoti savo atstovus, Įstatymo projektu Nr. XIIP-4106 suteikiami įgaliojimai nepakankami. Nors Kredito unijų stabilizacijos fondo valdyba turėtų teisę sunkumų patiriančioms ir kitoms kredito unijoms teikti tam tikrų rekomendacijų, susijusių su prevencija, kredito įstaigos pertvarkymu ar kitais veiksmais, tačiau nevykdytų realios kredito unijų priežiūros ir kontrolės, todėl neturėtų galimybės laiku ir veiksmingai reaguoti į kredito unijų padėtį, užkirsti kelią kredito unijų sektoriaus problemoms ir laiku taikyti atitinkamas priemones, tam panaudodama Kredito unijų stabilizacijos fondo lėšas. Be to, Kredito unijų stabilizacijos fondo valdybai nenumatoma veiksmingų realių priemonių, užtikrinančių jos rekomendacijų įgyvendinimą.
2.4. Esant nepakankamam Kredito unijų stabilizacijos fondui, Įstatymo projekte Nr. XIIP-4105 siūlomi papildomai kredito unijų pasirinkimu sudaromi centrinių kredito unijų stabilizacijos fondai taip pat būtų nepajėgūs prisidėti prie visuomenės apsaugojimo nuo kredito unijų bankrotų padarinių, nes:
2.4.1. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4105 siūlomomis teisinio reguliavimo priemonėmis neskatinamas visoms kredito unijoms bendras savireguliacijos mechanizmas, užtikrinantis kredito unijų savikontrolę ir nuolatinę stebėseną bei prisidedantis prie sėkmingos kredito unijų veiklos, bet ir silpninamas tas, kurį šiuo metu taiko Lietuvos centrinė kredito unija. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4105 numatoma centrinei kredito unijai suteikti galią stebėti ir tikrinti savo nares kredito unijas, nustatyti joms papildomų veiklos riziką ribojančių priemonių, užtikrinančių jų tinkamą veiklą, tačiau centrinė kredito unija imperatyviai neįpareigojama sudaryti ir kaupti centrinės kredito unijos stabilizacijos fondą savo ir savo narių kredito unijų mokumui užtikrinti. Tokių centrinių kredito unijų, kurios savo įstatuose nenumatytų stabilizacijos fondo steigimo, narės kredito unijos privalėtų dalyvauti valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamame Kredito unijų stabilizacijos fonde, kuriame dalyvauti privalėtų ir centrinės kredito unijos neįsteigusios kredito unijos. Taip kredito unijoms sukuriamos nepatrauklios sąlygos jungtis į centrines kredito unijas, nes tai sugriežtintų jų kontrolę, bet nepadėtų užtikrinti mokumo;
2.4.2. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4105 siūloma leisti, kad centrinę kredito uniją sudarytų 3 kredito unijos, jeigu šių kredito unijų turtas viršija 50 mln. eurų. Pažymėtina, kad mokumą užtikrinanti sistema veikia tuo efektyviau, kuo daugiau yra dalijamasi rizika, tai yra kuo daugiau narių sistemoje dalyvauja. Tai reiškia, kad išliktų didelė rizika, kad 3 kredito unijos nesugebės suteikti tarpusavio pagalbos vienai ar kelioms kredito unijoms, susidūrusioms su sunkumais. Be to, tokiu atveju galėtų veikti keliolika centrinių kredito unijų ir išliktų kredito unijų sektoriaus fragmentacija.
2.5. Skirtingų reikalavimų nustatymas kredito unijoms, nedalyvaujančioms centrinės kredito unijos stabilizacijos fonde, ir kredito unijoms, dalyvaujančioms centrinės kredito unijos stabilizacijos fonde, skatintų tolesnį sektoriaus skaidymąsi ir fragmentaciją. Įgyvendinus Įstatymo projekto Nr. XIIP-4106 nuostatas, būtų sukurta dvilypė sistema, kurioje vienodą, tai yra kredito unijos, statusą turintys subjektai galėtų veikti pagal skirtingus reguliavimo režimus skirtingomis sąlygomis. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4106 pateikiami 2 kredito unijų apibrėžimai – kredito unijų ir savarankiškų kredito unijų. Savarankiška kredito unija apibrėžiama kaip centrinėms kredito unijoms nepriklausanti kredito unija, kurios perskaičiuoto I lygio kapitalo suma yra ne mažesnė nei 1 000 000 eurų. Vien tik mažiausio perskaičiuoto I lygio kapitalo sumos nustatymas savarankiškoms kredito unijoms nelaikytinas rodikliu, galinčiu lemti reikšmingai saugesnę ir patikimesnę šių kredito unijų veiklą nei kitų kredito unijų. Be to, centrinei kredito unijai priklausančioms kredito unijoms pačių kredito unijų sprendimu būtų galimybė taikyti ir aukštesnius rizikos ribojimo reikalavimus, taip pat būtų vykdoma jų papildoma priežiūra ir kontrolė. Skirtingas reguliavimas tame pačiame sektoriuje veikiantiems subjektams skatintų didesnę veiklos riziką prisiimančius ar mažiau atsakingą veiklą vykdančius subjektus vengti griežtesnės veiklos kontrolės, didesnės atsakomybės. Tai reiškia, kad ne tik išliktų dabartinė fragmentuota kredito unijų sistema, tačiau jos skaidymasis ir toliau didėtų.
2.6. Siūlomas reglamentavimas sudarytų prielaidas kredito unijoms pritraukti kredito unijos veikla nesidominčių narių, taip ne tik nebūtų sprendžiama šiuo metu egzistuojanti valdymo problema, kai kredito unijų savininkai nesidomi kredito unijos veikla ir nedalyvauja visuotiniuose kredito unijos narių susirinkimuose priimant visai kredito unijai svarbius sprendimus, bet ir dar labiau silpnintų kredito unijų valdymą kooperatiniais pagrindais:
2.6.1. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4106 siūloma leisti ir fiziniams, ir juridiniams asmenims būti kredito unijos asocijuotais nariais, tačiau tokių narių niekas nesietų, jiems nebūtų taikomi narystės kriterijai. Asocijuoti nariai paprastai naudojasi visomis narių teisėmis, išskyrus balsavimą visuotiniame narių susirinkime ir dalyvavimą kredito unijos valdyme. Todėl būtų tolstama nuo kooperacijos pagrindų;
2.7. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4106 numatytos kredito unijų riziką didinančios priemonės, tokios kaip galimybė kredito unijoms didelę jų turto dalį (iki 70 procentų) investuoti į vertybinius popierius, atitinkančius nustatytus kredito reitingus. Toks reguliavimas nepriimtinas, kadangi kredito unijos, pasinaudojusios tokia galimybe, iš esmės veiktų kaip investiciniai fondai, nors investavimui skirtos iš asmenų surinktos lėšos būtų draudžiamos indėlių draudimu. Atkreiptinas dėmesys, kad kolektyvinio investavimo subjektų veiklos reguliavimas yra iš principo kitoks, reguliavimu siekiama užtikrinti tinkamą investuotojų (klientų) interesų apsaugą. Indėlių draudimo taikymas investicijoms yra nepriimtinas, investicijų draudimui taikomi kiti principai. Investuojantieji į rizikingas finansų priemones turi prisiimti galimą nuostolių riziką.
2.8. Įstatymo projektu Nr. XIIP-4106 būtų iškraipoma indėlių draudimo sistema, siūlymai neatitinka ES teisės aktų ir nesiderina su viso finansų sektoriaus finansinio stabilumo užtikrinimo tikslais. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4106 yra siūloma įtvirtinti, kad kredito unijos bankroto atveju Kredito unijų stabilizacijos fondo lėšos gali būti panaudojamos atsiskaityti su bankrutavusios kredito unijos kreditoriais, prieš nukreipiant kreditorių reikalavimus valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl indėlių draudimo išmokų išmokėjimo. Tokiu atveju Kredito unijų stabilizacijos fondas būtų aukštesnėje kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje nei valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir turėtų pirmumo teisę atgauti šiems kreditoriams išmokėtas lėšas. Tokie siūlymai nepriimtini, nes:
2.8.1. valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ prisideda prie viso finansų sektoriaus, o ne tam tikros jo dalies finansinio stabilumo užtikrinimo. Bankrutavusios kredito unijos kreditoriams indėlių draudimo išmokos mokamos iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamo Indėlių draudimo fondo, kuris sudaromas ne vien iš kredito unijų, bet ir kitų kredito įstaigų įmokų;
2.8.2. pagal 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL 2014 L 173, p. 149) (toliau – Direktyva 2014/49/ES) reikalaujama, kad valstybių narių teritorijoje būtų įdiegtos ir oficialiai pripažintos viena ar kelios indėlių draudimo sistemos, veikiančios šioje direktyvoje nustatyta darnia tvarka ir užtikrinančios kiekvienam indėlininkui 100 000 eurų indėlių apsaugą. Kredito įstaiga negali priimti indėlių, jeigu nedalyvauja pripažintoje indėlių draudimo sistemoje. Direktyva 2014/49/ES ir ją įgyvendinantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas užtikrina, kad kiekvienas indėlininkas nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos įgyja reikalavimo teisę į indėlių draudimo išmoką iš Lietuvoje veikiančios indėlių draudimo sistemos, bet ne didesnę kaip 100 000 eurų. Pažymėtina, kad alternatyviuose įstatymų projektuose nesiūloma Kredito unijų stabilizacijos fondui nustatyti reikalavimų, atitinkančių Direktyvoje 2014/49/ES indėlių garantijų sistemoms įtvirtintus reikalavimus, kurie leistų Kredito unijų stabilizacijos fondą laikyti pripažinta indėlių draudimo sistema Lietuvoje. Taigi siūlomos nuostatos iškraipytų ES reglamentuotą indėlių draudimo sistemą;
2.8.3. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4106 siūlomas Kredito unijų stabilizacijos fondas, nebūdamas pripažinta indėlių draudimo sistema Lietuvoje, galėtų teikti tik papildomą apsaugą indėlininkams, kompensuodamas bankrutavusioje kredito įstaigoje laikytą 100 000 eurų viršijančią indėlio sumą. Tačiau neaišku, kokia kompensacija ir kokia tvarka už 100 000 eurų sumą viršijančius indėlius būtų mokama. Taigi galimi atvejai, kai būtų visiškai ar iš dalies atsiskaitoma tik su kai kuriais kreditoriais ir neužtikrinama vienoda indėlininkų apsauga;
2.8.4. siūlomas kreditorių eilės pakeitimas neatitiktų principų, įtvirtintų Direktyvoje 2014/59/ES, kurie taikomi bankams ir kitoms įstaigoms. Direktyva 2014/59/ES įpareigoja valstybes nares kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje užtikrinti aukštesnį apdraustųjų indėlių ir indėlių garantijų sistemų prioritetą nei kitų indėlių.
2.9. Kredito unijų stabilizacijos fondas turėtų poveikį valdžios sektoriaus finansams. Įstatymo projekte Nr. XIIP-4106 siūloma pagrindinio numatomo kredito unijų stabilumo užtikrinimo mechanizmo – Kredito unijų stabilizacijos fondo valdymą ir administravimą pavesti valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos finansų ministerija, ir valdybai. Valdybą sudarytų privačių ūkio subjektų kredito unijų (Kredito unijų stabilizacijos fondo dalyvių) atstovai, taip pat į ją galėtų būti deleguojami Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir centrinių kredito unijų atstovai. Kredito unijų stabilizacijos fondo valdyba priimtų sprendimus dėl įmokų į Kredito unijų stabilizacijos fondą dydžio, Kredito unijų stabilizacijos fondo panaudojimo išmokoms, nustatytų Kredito unijų stabilizacijos fondo lėšų investavimo tvarką, o valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruotų Kredito unijų stabilizacijos fondą: kauptų įmokas, tvarkytų Kredito unijų stabilizacijos fondo apskaitą, vykdytų valdybos nurodymus dėl išmokų išmokėjimo.
Pažymėtina, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ šiuo metu yra priskirta valdžios sektoriaus subjektams. Atsižvelgiant į tai, Kredito unijų stabilizacijos fondas taip pat būtų priskirtas valdžios sektoriui, jo finansiniai srautai turėtų tiesioginę įtaką valdžios sektoriaus finansams, tai yra deficitui ir skolai.