Administracinė byla Nr. eAS-624-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. (O. O.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. (O. O.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. (O. O.) (toliau – ir pareiškėjai) 2018 m. liepos 9 d. pateikė teismui 2018 m. liepos 5 d. skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gegužės 22 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-11, Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-13.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. 2018 m. liepos 5 d. skundą, ir nusprendė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir 23 Eur žyminį mokestį grąžinti pareiškėjams.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų skunde formuluojamas prašymas panaikinti Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-11, Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-13, negali būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nes tokio pobūdžio išvados tėra faktų konstatavimas, be to, minėtos išvados yra sudėtinėmis Vyriausybės nutarimų dalimis. Dėl paminėtų priežasčių teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-11 ir Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-13, kaip nenagrinėtą administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimą konstitucinės justicijos byloje Nr. 12/2000), padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarime Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ buvo sprendžiami valstybės valdymo reikalai, t. y. Vyriausybė atliko valstybės valdžią valdymo srityje.

Teismas atkreipė dėmesį į ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį, į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia (be kita ko) suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) formuluotė (kuri yra tapati šiuo metu galiojančios ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies redakcijos formuluotei) „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“.

Dėl paminėtų priežasčių teismas konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjai UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų skundą priimti.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir nurodo, kad ji yra neteisėta ir nepagrįsta, o savo atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.    Skundžiama nutartis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnio nuostatoms, garantuojančioms sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą teisminę kontrolę.

Pareiškėjų teigimu, jų skundas yra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka ir priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Pareiškėjai skundą teismui pateikė vadovaudamiesi, be kita ko, Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsniu, kuris numato, kad Įstatymo pagrindu priimti sprendimai yra skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau teismas nepasisakė dėl minėtos Įstatymo normos taikymo ir nemotyvavo savo priešingo sprendimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Įstatymo nuostatas, taikant šį įstatymą bei vykdant juo pavestas funkcijas, galutinius ir teisines pasekmes sukeliančius sprendimus priima tik du subjektai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba Komisija. Tiek Vyriausybė, tiek Komisija priimdamos sprendimus pagal Įstatymą sprendžia tą patį klausimą – atitinka ar ne nacionalinio saugumo interesus konkretus investuotojas / sandoris. Sprendimus priimantis subjektas skiriasi priklausomai nuo to, kokią išvadą dėl atitikties nacionaliniam saugumui priima Komisija (Įstatymo 12 str.).

Pareiškėjai tvirtina, kad tuo atveju, jeigu Įstatymas būtų aiškinamas taip, kad pagal Įstatymo 20 straipsnį teismui nėra skundžiami nei Komisijos, nei Vyriausybės nutarimai dėl investuotojo / sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, tuomet minėtas Įstatymo straipsnis yra bereikšmis, nes nebelieka jokio administracinio akto, kuris galėtų būti apskųstas šio straipsnio nustatyta tvarka, kas, pareiškėjų manymu, yra neteisinga. Pasak pareiškėjų, būtent pagal Įstatymą, tiek Vyriausybė, tiek Komisija yra viešojo administravimo subjektai, nes jie vykdo Įstatyme pavestas funkcijas, o Įstatymo 20 straipsnis numato teisę ABTĮ nustatyta tvarka pateikti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui būtent dėl Vyriausybės ir Komisijos priimtų sprendimų.

2.    Skundžiama nutartimi teismas nenagrinėjo ir nepaneigė eilės svarbių skundo argumentų, t. y. dėl jau minėto Įstatymo 20 straipsnio nuostatų taikymo; Vyriausybės nutarimai yra individualūs administraciniai aktai, kurių teisėtumo kontrolė priskirta administracinių teismų kompetencijai; pareiškėjai turi teisinį suinteresuotumą skundžiamų Vyriausybės nutarimų panaikinimu, nes jie daro neigiamą įtaką pareiškėjų materialinėms teisėms ir teisėtiems interesams; Vyriausybė ir Komisija yra tinkami atsakovai byloje. Pareiškėjai prašo, nagrinėjant atskirąjį skundą, įvertinti minėtus pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus.

3.    Skundžiama nutartis yra be motyvų, todėl neatitinka ABTĮ reikalavimų, kas sudaro absoliutų šios nutarties negaliojimo pagrindą.

Pareiškėjų vertinimu, teismo nutartis yra grindžiama teiginiais, bet ne motyvais, kas pažeidžia ABTĮ 33 straipsnio 2 ir 3 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies normas. Teismas nemotyvavo, kodėl, jo vertinimu, Vyriausybė nutarimais įgyvendino valstybinės valdžios galias, o ne veikė viešojo administravimo srityje, priimdama individualius administracinius aktus, kurie skundžiami Įstatyme nustatyta tvarka.

Pareiškėjai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apsiribojo tik formaliu ABTĮ normos pakartojimu, bet nevertino konkrečios situacijos nagrinėjamoje byloje, nenurodė, kodėl pareiškėjų skundas negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka, neanalizavo, ar pareiškėjai gali apginti savo teises kitokiu būdu, nenurodė į kokią instituciją pareiškėjams reikia kreiptis. Mano, kad paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

4.    Skundžiama nutartimi yra pažeidžiamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintos pareiškėjų teisės – į teisingą teismą, į teisingą bylos nagrinėjimą, į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai paneigė Įstatyme įtvirtintą pareiškėjų teisę kreiptis į teismą, taip pažeisdamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatas – teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pareiškėjai pažymi, kad tokiu būdu teismas paneigė pačią teisės į teisminę gynybą esmę.

Teigia, kad remtis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu gali iš esmės kiekvienas, kuris mano, kad jo civilinės teisės buvo pažeistos, jeigu jam nebuvo sudarytos galimybės tokias pažeistas teises ginti teisme, kaip ir nagrinėjamu atveju, kai Vyriausybės nutarimais buvo grubiai pažeistos pareiškėjų civilinės teisės – pareiškėjai de facto pašalinti ne tik iš teisėtai ir sąžiningai laimėtų viešųjų pirkimų, bet ir apskritai visam laikui pašalinti iš geležinkelių dalių tiekimo rinkos Lietuvoje.

Pareiškėjai nurodo, kad Konvencijos 13 straipsniu yra suderinama tik tokia teisinės gynybos priemonė, kuri yra prieinama ir pareiškėjui suteikia pagrįstą galimybę laimėti. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš šių kriterijų nebuvo išpildytas, nes teismui atsisakius priimti pareiškėjų skundą, buvo paneigta pareiškėjų galimybė pasinaudoti jų siekiama pažeistų teisių gynybos priemone, atitinkamai, paneigiant ir galimybę pareiškėjams laimėti bylą (t. y. galimybę, kad Vyriausybės nutarimai apskritai bus panaikinti).

Pasak pareiškėjų, EŽTT savo praktikoje akcentuoja, jog valstybės turi pareigą užtikrinti, kad Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintos teisės būtų iš tikrųjų „praktiškos ir veiksmingos“, o ne „teorinės ir įsivaizduojamos“, todėl nacionaliniu lygiu šios teisės turi būti užtikrinamos taip, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, būtų ne tik de jure garantuojama, bet ir realiai de facto prieinama teisminė pažeistų teisių gynyba. Pareiškėjų manymu, nagrinėjamu atveju tokia jų teisių gynybos priemonė yra Vyriausybės nutarimų panaikinimas teisme.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį ir pažymi, kad Vyriausybės nutarimais pareiškėjams buvo visam laikui apribota galimybė dalyvauti Lietuvos Respublikos ekonominiame gyvenime ir gauti naudos iš verslo santykių su visomis ir bet kuriomis įmonėmis, numatytomis Įstatyme, kurią jie gali susigrąžinti tik panaikinus Vyriausybės nutarimus.

5.       Skundžiama nutartimi pažeidžiama Europos Sąjungos teisės garantuojama pareiškėjų teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Pareiškėjai nurodo, kad atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisinės sistemos pareiškėjams garantuojamą teisę į efektyvią ES teisės jiems suteiktų laisvių gynybą.

Pabrėžia, kad Įstatymas ir jo pagrindu priimti Vyriausybės nutarimai grubiai pažeidžia fundamentalias ES teisės garantuojamas kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisves, kurias įtvirtinančios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatos yra tiesioginio veikimo, todėl pareiškėjams privalėjo (ir privalo) būti suteikta galimybė ginti šias teises nacionaliniuose teismuose tiesiogiai remiantis ES teisės normomis, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas tai ignoravo.

Pasak pareiškėjų, Vilniaus apygardos administracinis teismas, rėmėsi išimtinai nacionalinės teisės nuostatomis, tačiau teismas privalėjo priimti pareiškėjų skundą, nes tokia pareiga teismams kyla iš ES teisės, turinčios viršenybę nacionalinių normų atžvilgiu.

Pareiškėjų įsitikinimu, tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų pareiškėjų atskirojo skundo netenkinti, jis privalo ex officio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu pagal pagreitintą procedūrą priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 str. 3 d.; ESTT procedūros reglamento 105 str.). šiais klausimais:

1. Ar veiksmingos ES teisinės sistemos asmenims suteiktų teisių teisminės gynybos principas, esantis bendruoju Sąjungos principu ir kylantis iš SESV 4 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies bei ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, turi būti aiškinamas taip, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba praktika, kurie padaro neįmanomu pažeistų ES teisinės sistemos asmenims suteiktų teisių gynybą nacionaliniuose teismuose?

2. Ar veiksmingos ES teisinės sistemos asmenims suteiktų teisių teisminės gynybos principas, esantis bendruoju Sąjungos principu ir kylantis iš SESV 4 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies bei ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, turi būti aiškinamas taip, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas, pagal jį yra draudžiama nacionaliniams teismams atsisakyti priimti skundus dėl pažeistų ES teisinės sistemos asmenims suteikiamų teisių, remiantis tuo, kad nacionaliniai teisės aktai (neva) nenustato apskundimo galimybės?

Tik gavęs ESTT išaiškinimą nurodytais klausimais, pareiškėjų manymu, apeliacinės instancijos teismas teismas galėtų priimti sprendimą dėl pareiškėjų skundo nepriimtinumo ir būti tikras, kad atsisakymas priimti pareiškėjų skundą nepažeidžia ES garantuojamos teisės į efektyvią teisminę gynybą.

6. Skundžiama nutartimi pažeidžiama pareiškėjų konstitucinė teisė kreiptis į teismą

Pareiškėjų įsitikinimu, skundžiamos nutartis taip pat grubiai pažeidžia ir pamatinę Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareiškėjų teisę kreiptis į teismą ir siekti apginti savo pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus – tarp jų ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų ūkinės veiklos laisvę.

Teismas skundžiamoje nutartyje, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą ir iš esmės nagrinėti Vyriausybės nutarimų teisėtumą, paneigė bet kokią pareiškėjų galimybę siekti jų pažeistų teisių gynybos teisme, kadangi pareiškėjams nebeliko jokių kitų teisinių priemonių ginčyti skundžiamus sprendimus.

7. Skundžiamos nutarties dalis dėl Komisijos išvadų apskundimo yra neteisėta ir nepagrįsta, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas turi jurisdikciją atlikti Komisijos priimtų išvadų teisminę kontrolę.

Pareiškėjų teigimu, kartu su Vyriausybės nutarimais jie ginčijo ir Komisijos išvadas, nors jų turinys jiems yra nežinomas. Komisijos išvados nėra viešai prieinamos suinteresuotiems asmenims ir nevertinamos kaip galutinis sprendimas Įstatymo 12 straipsnio 13 dalies pagrindu, todėl pareiškėjų nuomone, jos turėtų būti kvalifikuojamos tik kaip tarpinis (procedūrinis) dokumentas, savaime neturintis sukelti konkrečių materialinių teisių ar pareigų investuotojams, sandorio šalims ar kitiems asmenims, net ir tais atvejais, kai išvada yra neigiama, nes išvados pagrindu dar papildomai privalo būti priimamas Vyriausybės nutarimas (kaip ir buvo ginčo situacijoje). Tačiau, pareiškėjai nurodo, kad Komisijos išvados jiems sukėlė konkrečias materialines teises ir pareigas, todėl jų skundas privalo būti priimtas ir toje dalyje, kurioje yra skundžiamos Komisijos išvados.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atsisakymo priimti skundo dalį dėl Komisijos išvadų panaikinimo, nes byloje nėra pačių išvadų, jos nėra skelbiamos viešai, be to, pareiškėjai su skundu pateikė reikalavimą šias išvadas išreikalauti iš Komisijos, tačiau šis prašymas nebuvo išspręstas, todėl pareiškėjų teigimu, teismas skundžiamą nutartį dėl Komisijos išvadų turinio grindė spėjimais (prielaidomis) bei byloje nesančiais duomenimis, kurių tikrumu neįsitikino ir net negalėjo įsitikinti.

Pareiškėjai taip pat pažymi, kad Komisijos išvados, tuo atveju, jei jomis nustatytas investuotojo / sandorio atitiktis nacionalinio saugumo interesams, yra galutinis sprendimas, kuris yra skundžiamas Įstatymo 20 straipsnio pagrindu. Įstatymas nenumato, kad atitiktis ar neatitiktis nacionalinio saugumo interesams būtų įforminama skirtingos formos Komisijos išvadomis, todėl teismo išvada, jog Komisijos išvados yra neskundžiamos dėl jų prigimties nustatyti faktus, yra neteisinga ir neatitinkanti Įstatymo 20 straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. skundą, vadovaudamasis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi ir nurodydamas, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Ministro Pirmininko ar Vyriausybės veiklos, o pareiškėjų skundžiamais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ Vyriausybė atliko valstybės valdžią valdymo srityje, todėl pareiškėjų reikalavimas panaikinti minėtus Vyriausybės nutarimus nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Pareiškėjų skunde taip pat prašomas panaikinti Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-11 ir Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvadą, įformintą protokolu Nr. PD-13, teismas atsisakė priimti, nurodydamas, kad minėtos išvados yra sudėtinės skundžiamų Vyriausybės nutarimų dalys ir jomis konstatuojami tik faktai, todėl jos nenagrinėtinos administracinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad ginčui aktualus Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnis, numatantis, jog šio įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundžiamais Vyriausybės nutarimais buvo priimti sprendimai dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamų sudaryti sandorių su UAB „Skinest Baltija“ atitikties nacionalinio saugumo interesams.

Pastebėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, 7 dalyje nustatyta, jog minėtos patikros procedūrai atlikti mutatis mutandis taikoma Įstatymo 12 straipsnio 6 – 13 dalyse nustatyta tvarka.  Įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Komisija įvertinusi <...> atitiktį šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir šiuo klausimu kompetentingų valstybės institucijų pateiktas išvadas, išvadą dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams, <...> priima ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytos patikros <...> pradėjimo dienos <..>. Jeigu per šioje dalyje ir šio straipsnio 11 dalyje nurodytus terminus Komisija nepriima išvados dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams arba priėmus tokią išvadą pripažįstama, kad investuotojas atitinka nacionalinio saugumo interesus, ši išvada, išskyrus šio straipsnio 16 dalyje nurodytą atvejį, laikoma galutiniu sprendimu dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams, <...>. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 12 dalį, išvadą, kad investuotojas (nagrinėjamu atveju sandoris) neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Komisija ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jos priėmimo pateikia Vyriausybei, prireikus – ir rekomendacijas <...>. Remdamasi šio straipsnio 12 dalyje nurodyta Komisijos išvada ir rekomendacijomis, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams <...> per 14 dienų nuo šio straipsnio 12 dalyje nurodytos Komisijos išvados ir rekomendacijų gavimo priima Vyriausybė (Įstatymo 12 str. 13 d.). 

Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytos Įstatymo nuostatos patvirtina, kad priimdama sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams Vyriausybė kaip viešojo administravimo subjektas nutarimo forma priima administracinį teisės aktą, sukeliantį konkretiems asmenims teisines pasekmes, kurio pagrįstumą ir teisėtumą suinteresuoti asmenys turi teisę ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka, paduodami skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) numatytos Įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų apskundimo tvarkos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundo dalį dėl Vyriausybės nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-11, ir Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-13, panaikinimo, pirmiausia pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos aprašo (toliau – ir Aprašas) 47 ir 57 punktais, Komisijos išvadoje, kuria investuotojas (sandoris) pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, prireikus – ir rekomendacijos <...>. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, remdamasi Komisijos išvadomis ir rekomendacijomis, priima Vyriausybė, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, net ir nesant byloje pateiktų pačių Komisijos išvadų, galima daryti išvadą, jog Komisijos išvados yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, kurie pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti savarankiškais ginčo administracinėje byloje objektais. Dėl paminėtų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Komisijos išvadas yra teisėta ir pagrįsta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir įvertinusi tai, kad pareiškėjo pateikto skundo turinys ir forma iš esmės atitinka ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundo reikalavimus dėl Vyriausybės nutarimų panaikinimo ir šiuos pareiškėjų skundo reikalavimus priimti, likusią 2018 m. liepos 17 d. nutarties dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą dėl reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“, panaikinti ir šią pareiškėjų skundo dalį priimti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Arūnas Dirvonas

                                                                                                            Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                                                            Skirgailė Žalimienė