Administracinė byla Nr. I-2-556/2025
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00015-2024-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 14.4.1; 14.4.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ernesto Spruogio, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Simonai Mockutei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Artūro Skardžiaus atstovui advokatui Andriui Paulauskui,
atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovėms Jolantai Krasovskienei, Redai Skirkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Artūro Skardžiaus pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 redakcija) patvirtinto Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo (TAR, 2023, Nr. 2023-12609) nuostatų teisėtumo ištyrimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Artūro Skardžiaus (toliau – ir pareiškėjas) patikslintas pareiškimas, kuriuo prašoma ištirti, ar:
1.1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 redakcija) (toliau – ir Įsakymas) patvirtinto Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo (TAR, 2023, Nr. 2023-12609) (toliau – ir Aprašas) 28 punkto dalis: „Kai dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygis nukrenta iki žemiausiojo leistino vandens lygio (toliau – ŽVL), tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba neskelbia hidrologinės sausros, hidrotechninio statinio (perteklinio vandens pralaidos, HE, išskyrus hidroakumuliacines elektrines) naudotojas <...> turi <...> ne vėliau kaip per 24 val. informuoti apie tai Aplinkos apsaugos departamentą, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, jeigu vandens telkinys ar jo dalis yra saugomoje teritorijoje, – ir saugomos teritorijos direkciją.“, 32 punkto dalis: „Tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, ne vėliau kaip per 24 val. nuo šio fakto nustatymo apie tai elektroniniu būdu informuojamos Aprašo 28 punkte išvardytos institucijos.“, 78.2 punkto dalis: „dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui apie tai elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 24 val. informuojamas Aplinkos apsaugos departamentas“ ir 81 punkto dalis: „Kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere pasiekia pagrindinį AVL, arba tvenkinio ar patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL <...> HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero yra HE, turi per vieną valandą apie tai elektroniniu būdu informuoti atitinkamą savivaldybės administraciją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą ir žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus.“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią jau turi kitos institucijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Lietuvos Respublikos administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija;
1.2. Aprašo 52, 53, 55, 56 punktai ir 57 punkto dalis: „Jei paskutinės stebėsenos metu bent vienas žuvų pralaidos efektyvumą apibūdinantis rodiklis yra blogas, užtvankos savininkas ar valdytojas turi imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti (panaudojant mechanines, šviesos, elektrines, akustines ar kitas žuvų nukreipimo ar viliojimo į pralaidas priemones, įrengiant papildomą žuvitakį, rekonstruojant žuvų pralaidą)“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, kad mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo bei konstitucinio proporcingumo principui, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams.
2. Pareiškėjas pareiškime dėsto norminio administracinio teisės akto priėmimo aplinkybes ir nurodo, kad Aplinkos ministro įsakymu 2024 m. sausio 1 d. patvirtintas naujos redakcijos Aprašas dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Pareiškėjas teigia, kad Vandens įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimą paskatinusios priežastys buvo susijusios su siekiu reguliacinių ir ekonominių priemonių pagalba užtikrinti, kad paviršinio vandens išgavimas (paėmimas) netrikdytų paviršinio vandens telkinio hidrologinio režimo, netrukdytų pasiekti geros vandens telkinio būklės, taip pat susijusios su siekiu užtikrinti (atkurti) upių vientisumą ir tinkamas sąlygas žuvų migracijai, tačiau pasirinktos ir Apraše įtvirtintos šio įstatymo įgyvendinimo priemonės prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek konstituciniams principams, ir toks reglamentavimas yra nesuderinamos su aukštesnės galios teisės aktais. Vadovaujantis galiojančiu Aprašu, hidroelektrinių savininkai yra įpareigojami ne tik įrengti naujas pralaidas, bet savo lėšomis rekonstruoti ir kito statytojo (šiuo atveju valstybės) įrengtas pralaidas, tačiau, pareiškėjo nuomone, tokie nustatyti įpareigojimai hidroelektrinių savininkams yra visiškai neproporcinga priemonė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsniu, statytojas (šiuo atveju valstybė), pats pasirinko tiek statinio projektavimo, tiek statybos organizavimo būdą, todėl privatūs asmenys neturi prisiimti atsakomybės ir finansuoti išlaidas dėl neveikiančio žuvitakio. Pareiškėjas daro išvadą, jog Įsakymu patvirtintu naujos redakcijos Aprašu įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra nesuderinamas su pirmiau minėtais principais, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, prieštarauja valstybės institucijų įsipareigojimui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą, orientuotą į piliečių, verslo subjektų ir valstybės interesus, yra nesuderinamas su valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, atskirų gamtos objektų apsauga, prižiūrėti, kad būtų atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Apraše įtvirtintomis nuostatomis siekiama bendros valstybės žuvininkystės politikos tikslų įgyvendinimo, t. y. užtikrinti tinkamas žuvų migracijos sąlygas, tačiau, pareiškėjo vertinimu, neproporcingai ir nepagrįstai perkeliamos valstybės institucijų funkcijos, pareigos bei nepagrįstai didelė finansinė našta hidroenergetikos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams, kas iš esmės gali lemti šių ūkio subjektų veiklos pabaigą.
3. Pareiškėjas dėsto šiuos teisinius pareiškimo argumentus:
3.1. Dėl prašomo ištirti norminio administracinio akto 28, 32, 78.2 ir 81 punktų prieštaravimo teisinės valstybės principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 13 punkto nuostatai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatai bei Administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų pareiškėjas nurodo:
3.1.1. Šios Aprašo punktų dalys įpareigoja hidroelektrines pateikti Apraše nurodytą informaciją apie vandens lygio tvenkinyje pasikeitimą per tam tikrą laiką nuo šių aplinkybių paaiškėjimo, tačiau toks šiame poįstatyminiame teisės akte nustatytas reikalavimas yra perteklinis, nesuderinamas su aukštesnės galios teisės aktais bei jiems prieštarauja. Be to, šios Apraše įtvirtintos nuostatos prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam „vieno langelio“ principui, kuris skelbia, kad: „<...> informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą ar skundą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą ar skundą padavusio asmens <...>“. Vadovaujantis šiuo principu, informacija, kurią institucija gali gauti pati elektroniniu būdu ar kitomis ryšio priemonėmis iš kitų institucijų ir įstaigų, turi būti surenkama pačios institucijos;
3.1.2. Apraše įtvirtintos nuostatos taip pat nesuderinamos su Teisėkūros pagrindų įstatymu ir prieštarauja šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui, kuris įtvirtina, jog teisėkūros procese turi būti vadovaujamasi proporcingumo principu, bei kuris reiškia, kad: „<...> pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti <...>“, taip pat nesuderinamas bei prieštarauja Administracinės naštos mažinimo įstatymui, t. y. šio įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, kuri numato, kad įstatymo tikslas yra šiame įstatyme nustatytomis administracinės naštos mažinimo priemonėmis užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą, orientuotą į piliečių, verslo subjektų ir valstybės interesus, kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti teisės aktuose numatytų tikslų, bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kuris numato, kad turi būti taikomos administracinės naštos mažinimo priemonės, viena iš jų – institucijų keitimasis turimais duomenimis ir informacija. Vykdant Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą, visa Aprašo reikalaujama pateikti informacija realiuoju laiku yra perduodama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, LHMT), taip pat duomenys apie vandens lygius yra viešai skelbiami internetinėje svetainėje (https://hidro.biip.lt/hidro-elektrines/zemelapis). Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punktu, negalima reikalauti iš hidroelektrinės antrą kartą pateikti tą pačią informaciją kitiems viešojo administravimo subjektams, kurią vienas viešojo administravimo subjektas, t. y. LHMT jau turi ir kuri yra skelbiama viešai. Tokiu teisiniu reglamentavimu, kuriuo yra įpareigojamos hidroelektrinės perduoti informaciją kitoms institucijoms, kuri jau yra teikiama realiuoju laiku, yra dubliuojamas informacijos teikimas, hidroelektrinėms yra sukuriama papildoma administracinė našta, reikalaujama pakartotinai teikti duomenis institucijoms, kurioms duomenys yra prieinami viešai internete. Aprašu nustatyti pertekliniai reikalavimai verslui yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintu įpareigojimu mažinti administracinę naštą, supaprastinti procesus, užtikrinti keitimąsi informacija. Pertekliniai ir neproporcingi įpareigojimai nėra pateisinami, nes yra nesuderinami bei prieštarauja pirmiau nurodytiems teisės aktams bei prieštarauja teisinės valstybės principui, todėl toks teisinis reguliavimas yra neteisėtas.
3.2. Dėl prašomo ištirti norminio administracinio akto 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies prieštaravimo Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ir 127 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų nuostatoms, teisinės valstybės principui ir šio principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisėto tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo principui bei konstituciniam proporcingumo principui pareiškėjas nurodo:
3.2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijos ne kartą yra konstatuota, jog poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose yra nurodyta, kad teisėkūroje privalu vadovautis aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas; bei sistemiškumo, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktuose nustatyta pareiga užtvankos savininkui ar valdytojui savo lėšomis vykdyti stebėseną pagal vieningą žuvų pralaidos efektyvumo vertinimo metodiką, taip pat imtis priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, panaudojant mechanines, šviesos, elektrines, akustines ar kitas žuvų nukreipimo ar viliojimo į pralaidas priemones, įrengti, rekonstruoti žuvų pralaidą, prieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktams, nes toks reglamentavimas yra nesuderinamas ir sukuria prieštaravimus kitiems aukštesnės galios teisės aktams, be to, kyla prieštaravimai su jau galiojančiais poįstatyminiais teisės aktais, todėl tokiu teisiniu reguliavimu nėra užtikrinama teisinio reglamentavimo darna;
3.2.2. Aplinkos apsauga laikytina konstitucine valstybės pareiga, savarankiška valstybės funkcija su aiškiai apibrėžtais tikslais ir veiklos programa, turinti konstitucinį statusą, lygiai taip pat, kaip sveikatos apsauga, švietimas, gynyba. Kaip savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtine aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio nuostatomis, kadangi vandens telkiniai yra valstybiniai, laukiniai gyvūnai, įskaitant žuvis, priklauso valstybei, todėl ir vidaus vandenų ištekliais privalo rūpintis valstybė. Šią funkciją valstybė yra delegavusi Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės tarnyba). Aplinkos apsaugos funkcijos įgyvendinimo savo asmeninėmis lėšomis delegavimas poįstatyminiu teisės aktu hidroelektrinių valdytojams yra nepagrįsta ir neproporcinga priemonė, nesuderinama nei su teisėkūros principais, nei su teisinės valstybės principu, taip pat su Konstitucijos 54 straipsnyje garantuojamais valstybės įsipareigojimais bei jos vykdoma viešosios aplinkos apsaugos funkcija. Iš Konstitucijos kylančiai viešajai aplinkos apsaugos funkcijai įgyvendinti Lietuvoje yra sukurtas ir įstatymiškai Aplinkos apsaugos įstatymo 28 straipsnyje įteisintas ekonominis aplinkos apsaugos finansavimo mechanizmas, savo turiniu apimantis pagrindinius aplinkos apsaugos finansavimo šaltinius. Pagal esamą Aprašo punktuose nustatytą teisinį reglamentavimą, delegavus valstybės funkcijas hidroelektrinėms, kurias jos turės vykdyti savo lėšomis, kyla prieštaravimai su valstybės institucijoms deleguotomis funkcijomis pagal Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-259, kuriuose yra aiškiai apibrėžta, jog migracijos sąlygų gerinimo darbus ir migruojančių žuvų stebėseną vykdo Žuvininkystės tarnyba, kuri yra finansuojama iš valstybės lėšų, taip pat yra finansuojama ir iš hidroelektrinių valdytojų mokamų mokesčių;
3.2.3. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo tikslas yra ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Taigi, hidroelektrinių valdytojams mokant mokesčius už naudojamus gamtos išteklius, kyla pagristas teisėtas lūkestis, jog Aprašo minėtuose punktuose numatytoms pareigoms įvykdyti bus užtikrinamas šių išlaidų valstybinis finansavimas. Sistemiškai vertinant Vandens įstatymo pakeitimus dėl hidroelektrinėms nustatytos pareigos registruotis vandens naudotojais, hidroelektrinėms atsiradusius vandens mokesčius bei Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktuose numatytus įpareigojimus, akivaizdu, jog pagal numatomą teisinį reglamentavimą, hidroelektrinėms atsiranda dvigubas apmokestinimas. Pagal esamą teisinį reglamentavimą be to, kad yra nustatomi mokesčiai, tuo pačiu hidroenergetikos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams yra nustatoma ir pareiga atlikti tyrimus bei juos finansuoti savo pačių lėšomis, taip pat savo lėšomis imtis priemonių žuvų ištekliams išsaugoti, jeigu paaiškėtų, kad žuvų pralaidos efektyvumas yra blogas, nes valstybė netinkamai įvykdė savo pareigas ir už jos lėšas įrengtos pralaidos funkcionuoja netinkamai. Įpareigojimas asmeniui vykdyti valstybės funkcijas už savo lėšas yra ne kas kita kaip papildomas mokestis, kuris šiuo atveju nustatytas neteisėtai. Toks teisinis reglamentavimas, kuris vadovaujantis Aprašu įsigaliojo 2024 m. sausio 1 d., be kita ko, prieštarauja Konstitucijos 127 straipsniui, kuris numato, kad mokesčiai gali būti nustatyti tik įstatymu. Šiuo atveju, hidroelektrinės nuo 2024 m. sausio 1 d. ne tik apmokestinamos mokesčiais pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą, bet ir įpareigojamos poįstatyminiu aktu finansuoti valstybės funkcijų įgyvendinimą, kurios turėtų būti vykdomos valstybės institucijų, kas yra neteisėta;
3.2.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas taip pat reiškia, kad būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit. Teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, atsispindi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, sąvoką „įstatymai“ aiškinant plečiamai, kaip apimančią ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, kad Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktų nuostatos yra taikomos visoms hidroelektrinėms, t. y. ir jau veikiančioms, toks reglamentavimas prieštarauja lex retro non agit principui. Vadovaujantis nurodyto principo aiškinimu, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įpareigojimas imtis priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, įskaitant savo lėšomis įrengti žuvitakius, rekonstruoti žuvų pralaidas, vykdyti žuvų pralaidos efektyvumo stebėseną galėtų būti taikomas tik naujoms hidroelektrinėms, tuo tarpu tokia prievolė subjektams, norintiems tęsti esamos hidroelektrinės eksploatavimą, be to, kad prieštarauja lex retro non agit principui, būtų ir neproporcinga. Lietuvoje esančios užtvankos ir hidroelektrinės buvo įrengtos iki įsigaliojant reikalavimams dėl žuvų pralaidų įrengimo. Vadovaujantis ginčijamu Aprašu pakeitus ir sugriežtinus aplinkosauginius reikalavimus, anksčiau valstybės skatintinos hidroelektrinės dabar susidurs su didžiule neproporcinga finansine našta, t. y. patirs išlaidas ichtiologiniams tyrimams, galimai žuvitakių rekonstrukcijai ir įrengimui, taip pat bus patiriami pačių žuvitakių eksploatavimo kaštai, hidroelektrinių savininkams atsiras ir elektros energijos gamybos nuostoliai, nes dalis vandens tekės per žuvitakius. Daugeliui mažųjų hidroelektrinių žuvų pralaidų įrengimas taptų nepakeliama finansine našta ir tai gali sąlygoti jų veiklos stabdymą ar bankrotą. Dauguma užtvankų priklauso pačiai valstybei / savivaldybei. Keičiantis aplinkosauginiams reikalavimams, keliant naujus tikslus ir uždavinius, t. y. nusprendus prioritetą teikti žuvų išteklių gausinimui, o ne elektros energijos gamybai, šioms priemonėms įgyvendinti yra būtini finansiniai ištekliai, kuriuos vadovaujantis Konstitucija, turėtų užtikrinti ir garantuoti valstybė;
3.2.5. Apraše yra nurodoma, kad pareiga kyla „užtvankos savininkui AR valdytojui“, tačiau toks teisinis reglamentavimas yra nesuderinamas ir su konstituciniais teisinės valstybės teisinio aiškumo ir tikrumo principais. Teisinio tikrumo ir aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvoje dalis užtvankų priklauso privatiems asmenims, dalis – valstybei / savivaldybei, iš kurių hidroelektrinės nuomojasi užtvankas bei už tai yra mokamas nuomos mokestis, kurio dalis taip pat yra skiriama aplinkos apsaugos tikslams. Tokiu teisiniu reglamentavimu, koks yra įtvirtintas dabar, yra neaiškus nei pareigų pasiskirstymas tarp užtvankos valdytojo ir savininko, nei kaip jis turėtų būti sprendžiamas bei kas iš tikrųjų turėtų finansuoti šių išlaidų apmokėjimą, kam būtų taikoma atsakomybė nevykdant įsipareigojimų. Apraše įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra pažeista Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostata bei nepagrįstai yra privatiems asmenims perkeliama iš šio straipsnio kylanti valstybės aplinkos apsaugos funkcija, kuri yra deleguota Žuvininkystės tarnybai. Tokiu įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesilaikyta Konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeistas Konstitucinis proporcingumo principas. Be kita ko, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeista Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostata, nėra užtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, taip pat nepaisyta konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamo reikalavimo teisės aktuose nustatyti aiškų, suprantamą teisinį reguliavimą, pažeistas Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintas aiškumo ir sistemiškumo principas. Dėl šių priežasčių ginčijamas teisinis reglamentavimas turi būti pripažintas neteisėtu.
II.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškimą prašo pripažinti, kad Aprašo 28 punkto, 32 punkto, 78.2 papunkčio ir 81 punkto dalys neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija; Aprašo 52, 53, 55, 56 punktai ir 57 punkto dalis neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, kad mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo bei konstitucinio proporcingumo principui, taip pat Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams.
5. Atsakovas atsiliepime nurodo norminio teisės akto teisėtumui aktualias Vandens įstatymo ir Aprašo nuostatas, bei dėsto šiuos pagrindinius argumentus:
5.1. Dėl hidroelektrinių poveikio vandens telkiniams akcentuoja:
5.1.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1292 patvirtintas Nacionalinis vandenų srities 2022–2027 metų planas (toliau – ir Planas). Planas parengtas atsižvelgiant į tai, kad vanduo yra gyvybiškai svarbus, su juo susijusi veikla labai reikšminga valstybei, visuomenei, šalies ūkiui ir gyventojams. Plano II skyriuje dėstoma esamos situacijos analizė (25 ir 27 p.). Hidroelektrinių užtvankos sutrikdo upių vientisumą, taip reikšmingai paveikiama tiek aukščiau kliūties, tiek žemiau kliūties esančių upių atkarpų ekologinė būklė. Vandens lygio pulsacijos zonoje nuo upės dugno nuplaunamos lengvesnės sedimentų frakcijos, neišsilaiko makrofitai (aukštesnieji vandens augalai), dugno bestuburiai, dažna vandens lygio kaita pražūtinga žuvų ikrams ir mailiui – hidroelektrinėms sulaikant vandenį, jie atsiduria sausumoje, o paleidus turbinas, kai yra ženkliai padidinama vandens srovė ir vandens lygis, – išnešami į vystymuisi ir augimui netinkamas buveines. Hidroelektrinių poveikio zonoje dažniausiai sumažėja rūšinė įvairovė, išlieka atspariausios, prie įvairių sąlygų prisitaikančios rūšys. Hidroelektrinių patvankos daro reikšmingą poveikį ir aukščiau jų esančių upių atkarpų hidrologiniam režimui, žuvų migracijai bei reprodukcijai.
5.1.2. Pradėjus įgyvendinti 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, nuostatas, buvo analizuojama, kodėl didesnė dalis šalies upių neatitinka Europos Sąjungos keliamų reikalavimų užtikrinti gerą vandens telkinių būklę. Aplinkos apsaugos agentūra identifikavo, kad priežastys dėl ko upėse atsiranda dažnas vandens lygio svyravimas, nepakankamas upės vandens debitas, tvenkinių krantų ir upės vagos erozija yra: 1) pernelyg didelis hidroelektrinėje instaliuotas debitas (instaliuota galia, HE instaliuoto debito ir upes daugiamečio debito santykis); 2) instaliuotos debitą nereguliuojančios, prie nuotėkio neprisitaikančios turbinos; 3) didelis patvankos aukštis (H > 5 m); 4) mažas tvenkinio pratakumas (tvenkinio pratakumo koeficientas K < 100). Dėl šių priežasčių iš 98 veikiančių hidroelektrinių identifikuotos 57 (58 proc.), kurios daro reikšmingai neigiamą poveikį ir neleidžia pasiekti geros būklės kriterijų. Visose 57 probleminėse hidroelektrinėse nustatytas reikšmingas neigiamas poveikis vandens telkiniams dėl netinkamo turbinų darbo režimo (biologinių kokybės elementų monitoringo rezultatai tą poveikį parodo).
5.1.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (žr., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Aplinkos ministerija, kaip institucija, atsakinga už valstybės politikos aplinkos apsaugos srityje formavimą, įvertinusi Plane pateiktą upių baseinų rajonų būklės analizę, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus aplinkos apsaugos principus, į Vandens įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius reikalavimus tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų hidrotechninių statinių savininkams, valdytojams ar naudotojams ir to paties Vandens įstatymo straipsnio nuostatomis suteiktus įgaliojimus aplinkos ministrui tvirtinti tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų priežiūrą reguliuojantį tvarkos aprašą, pareiškėjo kvestionuojamomis Aprašo nuostatomis nustatė būtinas priemones, tinkamas siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, numatytiems tiek Konstitucijoje, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.
5.2. Dėl Aprašo 28 ir 32 punktų, 78.2 papunkčio ir 81 punkto nurodo:
5.2.1. Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Aprašo 8.4 papunkčio nuostatos ir Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1-211 „Dėl Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 199 punkto reikalavimai, įpareigoja hidrotechninių statinių (tarp jų ir hidroelektrinių) savininkus ar valdytojus matuoti, registruoti ir reguliuoti vandens lygius tvenkiniuose, atsižvelgti į meteorologines sąlygas, vandens prietaką ir jo sunaudojimą, užtikrinti, kad vandens lygis neviršytų leistinų Tvenkinio taisyklėse nustatytų vandens lygių, kurie galėtų kelti grėsmę, kad bus padarytas neigiamas poveikis aplinkai. Įgyvendinant Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas (įsigaliojusias 2023 sausio 1 d. priėmus Vandens įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1280), buvo priimtas Aplinkos ministro 2022 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. D-412 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 33 „Dėl Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių (LAND2-95) patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo LHMT įgaliota tvarkyti prie tvenkinio ar patvenkto ežero įrengtos hidroelektrinės savininko pateiktus vandens lygių tvenkinyje ar patvenktame ežere ir jo žemutiniame bjefe matavimo duomenis, taip pat, atsižvelgiant į Vandens įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, atitinkamai padaryti Įsakymu tvirtintų Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių pakeitimai. LHMT kartu su Aplinkos ministerijos specialistais 2023 m. I ketvirtį pradėjo kurti hidroelektrinių vandens lygių duomenų surinkimo ir atvaizdavimo skaitmeninį įrankį, panaudojant Biologinės įvairovės informacinės sistemos platformą, tačiau vandens lygio duomenų modulis šiuo metu nebaigtas. Šiuo metu nėra realizuotos LHMT informacinių sistemų sąsajos su Aplinkos apsaugos departamentu prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, AAD) ar Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, VSTT), saugomų teritorijų direkcijomis, kurios leistų automatizuotai perduoti duomenis ir pastarosios institucijos gautų automatinius pranešimus apie tvenkiniuose ir jų žemutiniuose bjefuose pasiektus neleistinus vandens lygius. Šiuo metu nei viena valstybės institucija nedisponuoja patikima ir visa hidroelektrinių vandens lygio automatinių matavimų duomenų informacija. LHMT šiuo metu vykdo hidroelektrinių teikiamų duomenų patikrą, testavimą, analizę, bendradarbiauja su hidroelektrinių savininkais dėl duomenų formatų ir jų perdavimo techninių sprendimų;
5.2.2. Prašomuose ištirti Aprašo punktuose nustatyto teisinio reguliavimo tikslas – užtikrinti, kad tvenkinių ir (ar) patvenktų ežerų ir jų žemutinių bjefų vandens lygis būtų reguliuojamas taip, kad vandens lygio svyravimai tvenkinyje nedarytų neigiamo poveikio tvenkinio ir susijusių teritorijų ekosistemai, leistų pasiekti ar užtikrinti gerą vandens telkinio būklę. LHMT, net ir gaudama tinkamai perduodamus hidroelektrinių automatinių matavimų duomenis, matydama, kad vandens lygis nukritęs iki ŽVL ar pakilęs iki aukščiausiojo leistino vandens lygio (toliau – AVL), negali žinoti tokio pokyčio priežasties (ar pokytis įvyko dėl gamtinių priežasčių (sumažėjusios prietakos), ar dėl netinkamo darbo režimo, netikslių prietaisų rodmenų dėl gedimų). Vandens lygio pokyčio priežastys yra ypatingai svarbios aplinkosauginiu aspektu, nes tokiais atvejais svarbu reaguoti skubiai būtent toms institucijoms, kurios pagal suteiktus įgaliojimus turi pradėti veikti nedelsiant. Todėl aptariamose Aprašo nuostatose numatyta, kad hidroelektrinių savininkai ar valdytojai elektroninėmis ryšių priemonėmis apie pasiektus kritinius vandens lygius. Aprašo 78.2 papunktyje numatytu atveju įpareigojimas hidroelektrinių savininkams ar valdytojams informuoti apie gedimus per 24 val. elektroniniu būdu AAD sietinas su aplinkosauginių pažeidimų prevencija, operatyvios informacijos kitiems hidrotechninių statinių naudotojams ir suinteresuotiems asmenims paviešinimu. Nutrūkusio duomenų perdavimo priežastis LHMT ir AAD bus nežinoma, jei apie ją neinformuos hidroelektrinės savininkas ar valdytojas. AAD, kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai, būtina gauti informaciją apie priežastis, kodėl neteikiami pagal Vandens įstatymo nuostatas privalomi teikti automatiniai matavimo duomenys, bei kontroliuoti, kad būtų vykdomi kiti Aprašo 78.2 punkte nustatyti reikalavimai, t. y. vandens lygis būtų matuojamas kitomis, neautomatinėmis, priemonėmis;
5.2.3. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintas vieno langelio principas taikomas, juo vadovaujamasi tais atvejais, kuomet viešojo administravimo subjektas teikia į jį besikreipiantiems asmenims informaciją pagal jų teikiamus prašymus ar nagrinėja skundus pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 ir 12 dalyse įtvirtintas sąvokas, todėl pareiškėjo argumentai dėl Aprašo nuostatų prieštaravimo vieno langelio principui nepagrįsti, nes aptariamomis Aprašo nuostatomis sureguliuoti teisiniai santykiai netapatūs Viešojo administravimo įstatymo reguliuojamiems teisiniams santykiams tarp viešojo administravimo subjektui prašymą ar skundą teikiančio pareiškėjo ir tokį prašymą ar skundą nagrinėjančio viešojo administravimo subjekto;
5.2.4. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas proporcingumo principas, kuriam, pareiškėjo nuomone, prieštarauja aptariamos Aprašo nuostatos, reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Tiriamose Aprašo nuostatose įtvirtintomis priemonėmis siekiama užtikrinti, kad dėl neleistino vandens lygio svyravimų būtų laiku informuojamos atsakingos institucijos, kad būtų išvengta galimų aplinkosauginių pažeidimų, galimos grėsmės aplinkai ir gyventojams. Hidroenergetikos sektoriaus subjektams sukeliama administracinė našta siunčiant elektroninius pranešimus dėl kritinių vandens lygių pasiekimo ar gedimų atvejų (tokie atvejai turėtų būti minimaliai reti) ir juose nurodant kelis adresatus yra menka, lyginant su galutiniu tokio teisinio reguliavimo tikslu – aplinkosauginių pažeidimų, ekstremalių situacijų, žalos ekosistemai prevencija, visuomenės informavimu apie aplinką ir galimas grėsmes jai. Taigi, Aprašo 28, 32 punktuose 78.2 papunktyje ir 81 punkte nustatyti įpareigojimai nesukelia hidroenergetikos sektoriaus subjektams reikšmingos finansinės naštos ir nereikalauja papildomų investicijų. Be to, Administracinės naštos mažinimo įstatymo tikslas yra užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą, orientuotą į piliečių, verslo subjektų ir valstybės interesus, kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti teisės aktuose numatytų tikslų, suprantama, siektinas valstybės institucijoms pagal kompetenciją vykdant politiką ir reguliuojant teisinius santykius priskirtose srityse, tačiau teisės aktų nuostatose įtvirtintais reikalavimais sukeliama administracinė našta vertintina kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į, kaip minėta pirmiau, tuo reguliavimu siekiamą tikslą.
5.2.5. Pareiškėjo dėstomi argumentai dėl Aprašo nuostatų nepagrįsti, jais įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja nurodytoms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo, numatančio, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, atitinka Aplinkos apsaugos įstatyme numatytus aplinkos apsaugos principus, pagal kuriuos aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, taip pat atliepia Vandens įstatyme įtvirtintas vandens telkinių ir (arba) jų vandens naudotojų pareigas.
5.3. Dėl Aprašo 52, 53, 55, 56, 57 punktų teigia:
5.3.1. Pagal 2023 m. gruodžio 5 d. Vandens įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2311 1 straipsnio 3 dalį pirmosios žuvų pralaidos turi būti įrengtos nuo 2028 m. prie mažesnių kaip 10 MW hidroelektrinių užtvankų, jei šios užtvankos atitinka Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto a ir b papunkčių kriterijus. Vėlesni užtvankų įrengimo terminai (nuo 2030 m. ir 2032 m.) atitinkamai nustatyti didesnių kaip 10 MW hidroelektrinių savininkams ir užtvankų be hidroelektrinių savininkams ar valdytojams. Pagal Aprašo 52 punktą, jei prie užtvankos bus įrengta nauja žuvų pralaida, žuvų pralaidų efektyvumo tyrimai turės būti atlikti per 5 metus nuo jos įrengimo, t. y. iki 2033 m. Pagal Vandens įstatymo nuostatas žuvų pralaidos turės būtu įrengiamos tik prie tų hidroelektrinių, kurios atitiks Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus užtvankų kriterijus. Nepagrįsti pareiškėjo išdėstyti teiginiai tiek dėl neva aptariamais Aprašo punktais deleguotų valstybės funkcijų hidroelektrinėms, tiek dėl su pareiga mokėti mokestį pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą neva atsirandančiu dvigubu apmokestinimu hidroelektrinėms. Valstybė, vykdydama iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų kylančias pareigas, turi diskreciją teisės aktuose įtvirtinti tam tikrų teisinių santykių reguliavimo modelį. Būtent dėl hidroelektrinių statybos ir eksploatavimo, atsiranda būtinybė įrengti pralaidas, tokiu būdu užtikrinant tinkamas žuvų neršto ir migracijos sąlygas. Priemonėmis, įtvirtintomis tiek Vandens įstatymo 15 straipsnyje, tiek jį įgyvendinančiose Aprašo punktuose valstybė, vykdydama iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų kylančias pareigas, įgyvendindama aplinkosaugines funkcijas, numatė priemones, kurios leistų užtikrinti, kad hidroelektrinių statyba ir eksploatavimas nekenktų žuvų ištekliams. Rūpintis žuvų išteklių saugojimu ūkio subjektus įpareigoja ir Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatos numatančios, kad planuojant, projektuojant, statant ir eksploatuojant ūkinės ar kitokios veiklos objektus, galinčius neigiamai veikti žuvis ir jų aplinką, turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios palankias žuvų reprodukcijos, migracijos ir gyvenimo sąlygas. Jeigu dėl tokios veiklos neigiamas poveikis žuvims ir jų aplinkai neišvengiamas, projektuose turi būti numatytas žalos atlyginimas arba žalos kompensavimo priemonės, kurias turi atlikti darbų užsakovai. Taigi, pareigos hidrotechninių statinių savininkams, valdytojams ar naudotojams rūpintis žuvų išteklių saugojimu kyla iš įstatymo lygmens teisės aktų, ne iš pareiškėjo kvestionuojamų Aprašo nuostatų;
5.3.2. Dvigubas apmokestinimas suprantamas kaip reiškinys, kai tam pačiam apmokestinamajam įvykiui taikomi du ar daugiau panašių mokesčių. Pareiškėjo dėstomi argumentai negali būti vertinami kaip dvigubas apmokestinimas, pirmiausia, dėl to, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius (šiuo atveju vandenį) negali būti tapatinamas su reikalavimu hidroelektrinių savininkams ar valdytojams savo lėšomis vykdyti pralaidų stebėseną ir užtikrinti, kad jos būtų tinkamos. Tiek stebėsena, tiek pralaidų įrengimas sąlygoja tam tikras išlaidas, tačiau šios išlaidos susijusios su žuvų išteklių apsauga ir neturėtų būti tapatinamos su hidroelektrinėms taikomu mokesčiu už vandens išteklių naudojimą. 2023 m. gruodžio 5 d. Vandens įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XIV-2311 numatyta, kad privalomų žuvų pralaidų įrengimo kompensavimo tvarką iki 2024 m. gruodžio 31 d. nustato aplinkos ministras. Taigi, numatomas tam tikras kompensavimo mechanizmas už pralaidų įrengimą Vandens įstatyme numatytais atvejais;
5.3.3. Pareiškėjo argumentai, kad aptariamuose Aprašo punktuose įtvirtintuose reikalavimuose numatyta formuluotė savininkui ar valdytojui nesuderinama su konstituciniais teisinės valstybės teisinio aiškumo ir tikrumo principais, nepagrįsti, pirmiausia, dėl to, kad Vandens įstatymo 15 straipsnyje numatyti reikalavimai, taip pat naudojant formuluotę savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl Apraše naudojama formuluotė neprieštarauja įtvirtintai Vandens įstatyme. Be to, hidroelektrinių savininkai paprastai vykdo savo veiklas išsinuomodami užtvankas, t. y. jas eksploatuoja nuomos sutarčių pagrindu, kuriose, suprantama, ir turėtų būti nustatytos teisės ir pareigos, atsakomybė ir dėl užtvankos ir su ja susijusių hidrotechninių statinių (žuvų pralaidų) priežiūros ar įrengimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl Aprašo nuostatų neatitikimo nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, konstituciniams teisinės valstybės principams nepagrįsti. Tiriamos nuostatos priimtos pagal Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje suteiktus įgaliojimus aplinkos ministrui, nustatant tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų priežiūros tvarką, įgyvendinant Vandens įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus hidrotechninių statinių savininkams, valdytojams ar naudotojams.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
6. Nagrinėjamoje byloje prašoma ištirti, ar:
6.1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 redakcija) patvirtinto Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo (TAR, 2023, Nr. 2023-12609) 28 punkto dalis: „Kai dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygis nukrenta iki žemiausiojo leistino vandens lygio (toliau – ŽVL), tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba neskelbia hidrologinės sausros, hidrotechninio statinio (perteklinio vandens pralaidos, HE, išskyrus hidroakumuliacines elektrines) naudotojas <...> turi <...> ne vėliau kaip per 24 val. informuoti apie tai Aplinkos apsaugos departamentą, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, jeigu vandens telkinys ar jo dalis yra saugomoje teritorijoje, – ir saugomos teritorijos direkciją.“, 32 punkto dalis: „Tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, ne vėliau kaip per 24 val. nuo šio fakto nustatymo apie tai elektroniniu būdu informuojamos Aprašo 28 punkte išvardytos institucijos.“, 78.2 punkto dalis: „dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui apie tai elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 24 val. informuojamas Aplinkos apsaugos departamentas“ ir 81 punkto dalis: „Kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere pasiekia pagrindinį AVL, arba tvenkinio ar patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL <...> HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero yra HE, turi per vieną valandą apie tai elektroniniu būdu informuoti atitinkamą savivaldybės administraciją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą ir žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus.“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią jau turi kitos institucijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija;
6.2. Aprašo (TAR, 2023, Nr. 2023-12609) 52, 53, 55, 56 punktai ir 57 punkto dalis: „Jei paskutinės stebėsenos metu bent vienas žuvų pralaidos efektyvumą apibūdinantis rodiklis yra blogas, užtvankos savininkas ar valdytojas turi imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti (panaudojant mechanines, šviesos, elektrines, akustines ar kitas žuvų nukreipimo ar viliojimo į pralaidas priemones, įrengiant papildomą žuvitakį, rekonstruojant žuvų pralaidą)“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, kad mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo bei konstitucinio proporcingumo principui, taip pat Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams.
Dėl norminės administracinės bylos tyrimo ribų
7. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir, atitinkamai, apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018, išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019, kt.).
8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros kreipėsi įgyvendindamas būtent Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę, t. y. abstrakčiu pareiškimu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija ginčijamas Aprašo nuostatas vertins tik tokia apimtimi, kokia prašoma pareiškime.
9. Pareiškėjo pareiškimas iš esmės susideda iš dviejų dalių: 1) dėl Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių (kaip nurodyta šio sprendimo 6.1 p.) teisėtumo ištyrimo – šių nuostatų teisėtumą prašoma ištirti ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią jau turi kitos institucijos; 2) dėl Aprašo 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies (kaip nurodyta šio sprendimo 6.2 p.) teisėtumo ištyrimo – pareiškėjas šių nuostatų teisėtumą prašo ištirti ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti. Įvertinusi pareiškime aiškiai įvardytą apimtį, kuria kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatų atitiktis aukštesnės teisinės galios teisės aktams, išplėstinė teisėjų kolegija būtent šiose ribose toliau pasisakys dėl pareiškėjo dėstomų argumentų, kuriais grindžiamos abejonės prašomo ištirti Apraše įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumu.
Dėl Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių teisėtumo
10. Aprašo 28 punkte nustatyta, kad kai dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygis nukrenta iki žemiausiojo leistino vandens lygio (toliau – ŽVL), tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba neskelbia hidrologinės sausros, hidrotechninio statinio (perteklinio vandens pralaidos, HE, išskyrus hidroakumuliacines elektrines) naudotojas į tvenkinio žemutinį bjefą turi praleisti tvenkinio ar patvenkto ežero prietakos vandens debitą, sustabdyti vandens paėmimą iš tvenkinio ar patvenkto ežero ir ne vėliau kaip per 24 val. informuoti apie tai Aplinkos apsaugos departamentą, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, jeigu vandens telkinys ar jo dalis yra saugomoje teritorijoje, – ir saugomos teritorijos direkciją. Pagal Aprašo 32 punktą tvenkinio ar patvenkto ežero vandens lygis turi būti reguliuojamas, kad nenukristų žemiau taisyklėse nurodyto ŽVL, išskyrus, kai vandens prietaka į tvenkinį ar patvenktą ežerą yra mažesnė už vandens paėmimą ir vandens nuostolius, nurodytus vandens balanso skaičiavimuose. Siekiant išvengti vandens lygio kritimo tvenkinyje ar patvenktame ežere žemiau ŽVL, atsižvelgiant į gamtinių sąlygų prognozę, turi būti sumažintas arba sustabdytas vandens naudojimas (išgavimas, paėmimas). Tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, ne vėliau kaip per 24 val. nuo šio fakto nustatymo apie tai elektroniniu būdu informuojamos Aprašo 28 punkte išvardytos institucijos. Aprašo 78 punkte įtvirtinta, jog, jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero įrengta HE, jos savininkas ar valdytojas privalo užtikrinti, kad: 1) vandens lygiai tvenkinyje ar patvenktame ežere ir jo žemutiniame bjefe kas valandą būtų matuojami ir registruojami automatinėmis vandens lygio matavimo ir registravimo priemonėmis ir šie duomenys realiuoju laiku neatlygintinai perduodami JSON ar kitu atviru formatu, pritaikytu duomenims nuskaityti automatiniu būdu, kartu su duomenų struktūros aprašu Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, kuri užtikrina šių duomenų prieinamumą (saugojimą) ne trumpiau kaip vienus metus. Dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų registravimui, šio papunkčio reikalavimų galima nevykdyti ne ilgiau kaip 10 parų per metus (Aprašo 78.1 p.); 2) dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui apie tai elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 24 val. informuojamas Aplinkos apsaugos departamentas, o vandens lygiai tvenkinyje ar patvenktame ežere bei jo žemutiniame bjefe turi būti matuojami kitomis priemonėmis 1 kartą per parą, 8 val. ryto, kiekvieną kartą prieš HE įjungimą ir po išjungimo, nurodant HE įjungimo ir išjungimo laiką, ir registruojami Aprašo 5 ir 6 prieduose nustatytos formos žurnaluose (Aprašo 78.2 p.). Jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero neįrengta HE, – užtvankos naudotojas arba HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero įrengta HE, atsako už informacijos pateikimą apie vandens lygį tvenkinyje ar patvenktame ežere ir jo žemutiniame bjefe. Kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere pasiekia pagrindinį AVL, arba tvenkinio ar patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL, užtvankos naudotojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero nėra įrengtos HE, arba HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero yra HE, turi per vieną valandą apie tai elektroniniu būdu informuoti atitinkamą savivaldybės administraciją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą ir žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus (Aprašo 81 p.).
11. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas siekia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ištirtų pirmiau išdėstytų Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių, t. y. Aprašo 28 punkto dalies: „Kai dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygis nukrenta iki žemiausiojo leistino vandens lygio (toliau – ŽVL), tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba neskelbia hidrologinės sausros, hidrotechninio statinio (perteklinio vandens pralaidos, HE, išskyrus hidroakumuliacines elektrines) naudotojas <...> turi <...> ne vėliau kaip per 24 val. informuoti apie tai Aplinkos apsaugos departamentą, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, jeigu vandens telkinys ar jo dalis yra saugomoje teritorijoje, – ir saugomos teritorijos direkciją.“, 32 punkto dalies: „Tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, ne vėliau kaip per 24 val. nuo šio fakto nustatymo apie tai elektroniniu būdu informuojamos Aprašo 28 punkte išvardytos institucijos.“, 78.2 punkto dalies: „dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui apie tai elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 24 val. informuojamas Aplinkos apsaugos departamentas“ ir 81 punkto dalies: „Kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere pasiekia pagrindinį AVL, arba tvenkinio ar patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL <...> HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero yra HE, turi per vieną valandą apie tai elektroniniu būdu informuoti atitinkamą savivaldybės administraciją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą ir žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus.“ teisėtumą ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią, pareiškėjo teigimu, jau turi kitos institucijos.
12. Pareiškėjas minėtų Aprašo nuostatų neteisėtumą įrodinėja tuo, kad vykdant Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą visa Aprašo reikalaujama pateikti informacija realiuoju laiku yra perduodama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, taip pat duomenys apie vandens lygius yra viešai skelbiami internetinėje svetainėje (https://hidro.biip.lt/hidro-elektrines/zemelapis). Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reglamentavimu hidroelektrinės yra įpareigojamos pakartotinai teikti duomenis institucijoms, kurioms šie duomenys yra prieinami viešai internete, tokiu būdu hidroelektrinėms yra sukuriama papildoma administracinė našta. Pareiškėjo manymu, Aprašu nustatyti pertekliniai reikalavimai verslui yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintu įpareigojimu mažinti administracinę naštą, supaprastinti procesus, užtikrinti keitimąsi informacija. Pareiškėjas nurodo, kad tokie pertekliniai ir neproporcingi įpareigojimai prieštarauja teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija.
13. Išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nekvestionuoja aplinkos ministro kompetencijos nustatyti ūkio subjektams (inter alia hidrotechninio statinio naudotojams) informacinius įpareigojimus, tačiau mano, jog prašomose ištirti Aprašo punktų dalyse įtvirtinta esama privaloma informavimo tvarka yra perteklinė bei neproporcinga priemonė. Šiuo aspektu toliau ir bus atliekamas ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo tyrimas.
14. Proporcingumo principas buvo ne kartą aiškintas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, kurioje nurodyta, kad konstitucinio teisinės valstybės principo elementas ir viena iš naudojimosi asmens teisėmis bei laisvėmis ribojimo sąlygų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktuose nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad norminiai administraciniai aktai inter alia turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (žr., pvz., 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-2/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2-492/2023). Proporcingumo principas tiesiogiai įtvirtintas ir Teisėkūros pagrindų įstatyme, kaip vienas iš teisėkūros principų, išreiškiančių imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą (Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 1 d.). Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą proporcingumo principas reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.
15. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas (čia ir toliau tekste vadovaujamasi bylai aktualia 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1280 redakcija (TAR, 2022, Nr. 2022-14924)) reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius naudojant, valdant ir saugant Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius paviršinius ir požeminius vandens telkinius ir juose esantį vandenį (1 str. 1 d.). Šio įstatymo tikslai: 1) užtikrinti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę ir ją išsaugoti; 2) užtikrinti darnų vandens telkinių ir (arba) jų vandens naudojimą (1 str. 2 d.). Įstatymas taikomas asmenims, kurie disponuoja paviršiniais vandens telkiniais, valdo, naudoja ir (arba) saugo Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius paviršinius ir (arba) požeminius vandens telkinius ir juose esantį vandenį (2 str. 1 d.). Vandens telkinių ir (arba) jų vandens naudotojai privalo: šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti vandens naudojimo apskaitą ir atlikti paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių ir (arba) jų vandens stebėseną (6 str. 2 d. 4 p.); diegti teisės aktuose numatytas paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių apsaugos priemones (6 str. 2 d. 5 p.). Vandens telkiniai ir (arba) jų vanduo gali būti naudojami, jeigu tai neblogina paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių būklės ir (arba) netrukdo pasiekti vandensaugos tikslų (7 str. 1 d.) Planuojant, projektuojant, statant ir eksploatuojant ūkinės ar kitos veiklos objektus, galinčius neigiamai veikti paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių būklę, turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios racionalų vandens naudojimą, vandens apsaugą nuo teršimo, paviršinių vandens telkinių hidromorfologinių sąlygų, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą, išgaunamo vandens apskaitą, laikomasi pažangaus ūkininkavimo praktikos, diegiamos švaresnės gamybos ir taršos mažinimo technologijos (7 str. 3 d.). Paviršinių vandens telkinių naudojimas vandeniui išgauti ar paimti turi netrikdyti paviršinio vandens telkinio ir su juo susijusių vandens telkinių ar teritorijų hidrologinio režimo ir (ar) užtikrinti gamtosauginį debitą žemiau vandens išgavimo vietų, hidrotechninių statinių, nebloginti jo vandens kokybės ir neužkirsti kelio pasiekti gerą paviršinio vandens telkinio būklę (9 str. 2 d.).
16. Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų priežiūra vykdoma vadovaujantis aplinkos ministro patvirtintu tvarkos aprašu, pagal kurį tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų hidrotechninių statinių savininkai, valdytojai ar naudotojai turi laikytis šių pagrindinių reikalavimų: vandens lygio svyravimas tvenkinyje ir (arba) patvenktame ežere neturi daryti neigiamo poveikio tvenkinio ir (arba) patvenkto ežero ekosistemai ir aplinkinėms teritorijoms (15 str. 1 d. 1 p.); hidroelektrinių darbas neturi keisti natūralaus upės nuotėkio režimo, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žemiau užtvankų esantiems upių ruožams, neblogėtų jų hidromorfologinės sąlygos ir nebūtų pažeistas ekosistemų stabilumas (15 str. 1 d. 6 p.); jeigu prie tvenkinio ar patvenkto ežero įrengta hidroelektrinė, jos savininkas privalo užtikrinti, kad vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere ir jo žemutiniame bjefe kas valandą būtų matuojamas ir registruojamas automatinėmis vandens lygio matavimo ir registravimo priemonėmis, šiuos duomenis realiuoju laiku neatlygintinai perduodant aplinkos ministro įgaliotai institucijai, kuri užtikrina duomenų prieinamumą (saugojimą) ne trumpiau kaip vienus metus (15 str. 1 d. 8 p.).
17. Vadovaujantis Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi patvirtintas Aprašas nustato tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo, apsaugos, priežiūros ir šiuose vandens telkiniuose naudojamų hidrotechninių statinių aplinkosauginius reikalavimus, tvenkinio ar patvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklių rengimo, derinimo, tvirtinimo, keitimo ir panaikinimo tvarką, taisyklių ir jų priedų pavyzdines formas, Žuvų pralaidos efektyvumo vertinimo metodiką (Aprašo 1 p.). Aprašo 25 punkte nustatyta, kad tvenkinio ar patvenkto ežero darbo režimas turi būti toks, kad nuotėkio reguliavimas ir vandens lygio svyravimai tvenkinyje ir (arba) patvenktame ežere nedarytų neigiamo poveikio tvenkinio ar patvenkto ežero ir aplinkinių teritorijų ekosistemoms ir leistų pasiekti ir (ar) užtikrinti gerą vandens telkinio būklę.
18. Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamų Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių, jose įtvirtinta pareiga hidrotechninio statinio naudotojams informuoti kompetentingas institucijas ar žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus įvykus ekstraordinarioms situacijoms, tokioms kaip: dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, jei neskelbiama hidrologinė sausra (Aprašo 28 p.); tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL (Aprašo 32 p.); dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui (Aprašo 78.2 p.); kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere arba patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL (Aprašo 81 p.).
19. Atsakovas įvardijo, kad prašomose ištirti Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalyse nustatyto teisinio reguliavimo tikslas – užtikrinti, kad tvenkinių ir (ar) patvenktų ežerų ir jų žemutinių bjefų vandens lygis būtų reguliuojamas taip, kad vandens lygio svyravimai tvenkinyje nedarytų neigiamo poveikio tvenkinio ir susijusių teritorijų ekosistemai, leistų pasiekti ar užtikrinti gerą vandens telkinio būklę. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog toks tikslas iš esmės atitinka Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų hidrotechninių statinių savininkams, valdytojams ar naudotojams – kad vandens lygio svyravimas tvenkinyje ir (arba) patvenktame ežere neturi daryti neigiamo poveikio tvenkinio ir (arba) patvenkto ežero ekosistemai ir aplinkinėms teritorijoms (15 str. 1 d. 1 p.).
20. Pareiškėjo manymu, ginčo nuostatose įtvirtinta pareiga informuoti apie tokias ypatingas situacijas yra perteklinė, kadangi, jo teigimu, vykdant Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą visa Aprašo reikalaujama pateikti informacija realiu laiku yra perduodama LHMT, taip pat duomenys apie vandens lygius yra viešai skelbiami internetinėje svetainėje.
21. Aplinkos ministerija šiuo aspektu paaiškino, kad LHMT kartu su Aplinkos ministerijos specialistais 2023 m. I ketvirtį pradėjo kurti hidroelektrinių vandens lygių duomenų surinkimo ir atvaizdavimo skaitmeninį įrankį, panaudojant Biologinės įvairovės informacinės sistemos platformą, tačiau vandens lygio duomenų modulis šiuo metu nebaigtas. Šiuo metu nėra realizuotos LHMT informacinių sistemų sąsajos su Aplinkos apsaugos departamentu ar Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, saugomų teritorijų direkcijomis, kurios leistų automatizuotai perduoti duomenis ir pastarosios institucijos gautų automatinius pranešimus apie tvenkiniuose ir jų žemutiniuose bjefuose pasiektus neleistinus vandens lygius. Aplinkos ministerija nurodė, kad šiuo metu nė viena valstybės institucija nedisponuoja patikima ir visa hidroelektrinių vandens lygio automatinių matavimų duomenų informacija. LHMT šiuo metu vykdo hidroelektrinių teikiamų duomenų patikrą, testavimą, analizę, bendradarbiauja su hidroelektrinių savininkais dėl duomenų formatų ir jų perdavimo techninių sprendimų. Be to, nors prievolė teikti LHMT automatiniais matavimo prietaisais išmatuotus vandens lygio duomenis hidroelektrinių savininkams nustatyta nuo 2024 metų pradžios, tačiau pagal LHMT pateiktą informaciją, dar ne visos iš 98 hidroelektrinių teikia šiuos duomenis (dėl duomenų perdavimo problemų, kylančių dėl skirtingų duomenų formatų; dėl esamo hidroelektrinių statuso, kai faktiškai jos veiklos nevykdo, tačiau teisiškai yra veikiančios (t. y. leidimai gaminti elektros energiją nepanaikinti) ar yra remontuojamos ir neteikia LHMT duomenų ir jokios informacijos apie veiklą).
22. Kartu atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad LHMT, net ir gaudama tinkamai perduodamus hidroelektrinių automatinių matavimų duomenis, matydama, kad vandens lygis nukritęs iki ŽVL ar pakilęs iki AVL, negali žinoti tokio pokyčio priežasties (ar pokytis įvyko dėl gamtinių priežasčių (sumažėjusios prietakos), ar dėl netinkamo darbo režimo, netikslių prietaisų rodmenų dėl gedimų). Vandens lygio pokyčio priežastys yra ypatingai svarbios aplinkosauginiu aspektu, nes tokiais atvejais svarbu reaguoti skubiai būtent toms institucijoms, kurios pagal suteiktus įgaliojimus turi pradėti veikti nedelsiant. Todėl aptariamose Aprašo nuostatose numatyta, kad hidroelektrinių savininkai ar valdytojai elektroninėmis ryšių priemonėmis apie pasiektus kritinius vandens lygius: ŽVL (Aprašo 28 ir 32 punktuose nurodytais atvejais) – turi operatyviai informuoti LHMT ir institucijas, atsakingas už aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir ekstremaliųjų situacijų prevenciją, ar saugomų teritorijų apsaugą, jei tvenkinys yra saugomoje teritorijoje; arba AVL (Aprašo 81 punkte numatytu atveju) – informuoti atitinkamos savivaldybės administraciją, tam, jog būtų galima laiku taikyti aplinkosaugines priemones, kad būtų suspėta atitinkamai pasirengti (pvz., gresiančiam potvyniui ar galimai hidrotechninių statinių avarijai dėl neleistinai pakilusio vandens) ir išvengta gresiančios žalos aplinkai, kitiems hidrotechninių statinių savininkams, gyventojams. Aprašo 78.2 papunktyje numatytu atveju įpareigojimas hidroelektrinių savininkams ar valdytojams informuoti apie gedimus per 24 val. elektroniniu būdu AAD sietinas su aplinkosauginių pažeidimų prevencija, operatyvios informacijos kitiems hidrotechninių statinių naudotojams ir suinteresuotiems asmenims paviešinimu. Nutrūkusio duomenų perdavimo priežastis LHMT ir AAD bus nežinoma, jei apie ją neinformuos hidroelektrinės savininkas ar valdytojas. AAD, kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai, būtina gauti informaciją apie priežastis, kodėl neteikiami pagal Vandens įstatymo nuostatas privalomi teikti automatiniai matavimo duomenys, bei kontroliuoti, kad būtų vykdomi kiti Aprašo 78.2 punkte nustatyti reikalavimai, t. y. vandens lygis būtų matuojamas kitomis, neautomatinėmis, priemonėmis.
23. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad visa ginčijamomis Aprašo nuostatomis reikalaujama pateikti informacija (kuri apima ne tik vandens lygio pokyčius, bet ir tokių pokyčių priežastis, taip pat informaciją apie vandens lygio matavimo ar duomenų perdavimo gedimus) realiuoju laiku yra perduodama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, vadovaujantis Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kuris nustato pareigą hidroelektrinės savininkui užtikrinti automatinį vandens lygio tvenkinyje ar patvenktame ežere ir jo žemutiniame bjefe matavimą ir registravimą bei šių duomenų realiuoju laiku neatlygintinį perdavimą aplinkos ministro įgaliotai institucijai (LHMT). Kartu šiomis aplinkybėmis yra pagrindas konstatuoti, jog pagal Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą automatiniu būdu surinkta informacija savo turiniu gali būti nepakankama tinkamai ir laiku reaguoti atitinkamoms institucijoms ar asmenims, įvykus ypatingoms, ekstraordinarioms situacijoms (pvz., gresiančiam potvyniui dėl vandens lygio pakilimo virš ribinių taškų).
24. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog pareiškėjo ginčijamomis Aprašo nuostatomis siekiama teisėtų ir visuotinai svarbių aplinkosauginių tikslų – išvengti neigiamo poveikio tvenkinio ir (arba) patvenkto ežero ekosistemai ir aplinkinėms teritorijoms, užtikrinti gerą vandens telkinio būklę, operatyvaus reagavimo ir bendradarbiavimo kritinių situacijų atvejais, sudarant sąlygas tinkamai ir laiku taikyti aplinkosaugines priemones, išvengti gresiančios žalos aplinkai, kitiems hidrotechninių statinių savininkams bei gyventojams.
25. Konstitucijoje nustatyti natūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo pagrindai. Pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). Kaip konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes; Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
26. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtinti aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga; aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą; gamtos ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus; aplinkos apsauga grindžiama visapusiška, teisinga ir laiku sukaupta informacija apie aplinką (4 str. 1–4 d.).
27. Įvertinusi išdėstytą teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo praktiką, valstybės keliamus aukštus aplinkosauginius standartus, atsižvelgdama į ginčijamomis Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių nuostatomis siekiamus tikslus bei tai, kad pagal Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą automatiniu būdu renkama informacija apie vandens lygį yra nepakankama ekstraordinarių situacijų atveju, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo teisinis reguliavimas, įpareigojantis hidrotechninių statinių naudotojus pateikti atitinkamoms institucijoms ar asmenims Apraše nurodytą informaciją, susijusią su vandens lygio pasikeitimais bei vandens lygio matavimo ar duomenų perdavimo gedimais, per tam tikrą laikotarpį nuo šių aplinkybių paaiškėjimo, yra tinkama priemonė siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Todėl šis reguliavimas nepripažintinas nei pertekliniu, nei neproporcingu.
28. Pareiškėjo argumentai, kad ginčijamos Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų nuostatos sukuria papildomą administracinę naštą hidrotechninių statinių naudotojams, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog šis reguliavimas pažeidžia proporcingumo principą. Galimi nepatogumai ar papildoma administracinė našta, kylanti vykdant informavimo pareigas, negali būti laikomi tokiais reikšmingais, kad nusvertų viešojo intereso svarbą. Nagrinėjamu atveju hidrotechninių statinių naudotojų interesai negali būti iškeliami aukščiau bendrų visuomenės interesų.
29. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamos Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalys neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.
30. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti ginčijamų Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių atitiktį Lietuvos Respublikos administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad ginčo teisinis reguliavimas yra tinkamas, proporcingas, nesukeliantis neproporcingai didelės administracinės naštos, nėra pagrindo konstatuoti prieštaravimą nurodytoms Administracinės naštos mažinimo įstatymo nuostatoms.
31. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti ginčijamų Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, pirmiausia pažymėtina, jog šis principas reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas ar skundas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą ar skundą nagrinėja ir informaciją iš savo struktūrinių padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą ar skundą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą ar skundą padavusio asmens. Atsižvelgiant į šio principo esmę, akivaizdu, kad jis taikomas viešojo administravimo subjektų veiklai, nagrinėjant asmenų prašymus ar skundus ir teikiant informaciją. Todėl darytina išvada, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkto nuostatos nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamu ginčo teisiniu reguliavimu, o prašomų ištirti Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių nuostatos šiam principui neprieštarauja.
32. Nenustačius prašomų ištirti Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių prieštaravimo įstatymų nuostatoms, konstatuotina, kad ginčo teisinis reguliavimas neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams.
33. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Aprašo 28 punkto dalis: „Kai dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygis nukrenta iki žemiausiojo leistino vandens lygio (toliau – ŽVL), tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba neskelbia hidrologinės sausros, hidrotechninio statinio (perteklinio vandens pralaidos, HE, išskyrus hidroakumuliacines elektrines) naudotojas <...> turi <...> ne vėliau kaip per 24 val. informuoti apie tai Aplinkos apsaugos departamentą, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, jeigu vandens telkinys ar jo dalis yra saugomoje teritorijoje, – ir saugomos teritorijos direkciją.“, 32 punkto dalis: „Tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, ne vėliau kaip per 24 val. nuo šio fakto nustatymo apie tai elektroniniu būdu informuojamos Aprašo 28 punkte išvardytos institucijos.“, 78.2 punkto dalis: „dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui apie tai elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 24 val. informuojamas Aplinkos apsaugos departamentas“ ir 81 punkto dalis: „Kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere pasiekia pagrindinį AVL, arba tvenkinio ar patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL <...> HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero yra HE, turi per vieną valandą apie tai elektroniniu būdu informuoti atitinkamą savivaldybės administraciją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą ir žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus.“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią jau turi kitos institucijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija.
Dėl Aprašo 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies teisėtumo
34. Aprašo 52 punkte nustatyta, kad migruojančių žuvų per užtvanką praleidimo efektyvumui nustatyti užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis turi būti vykdoma pirminė žuvų pralaidos efektyvumo stebėsena (toliau – ir stebėsena) pagal Žuvų pralaidos efektyvumo vertinimo metodiką (toliau – ir Metodika), pateiktą Aprašo 8 priede, – per pirmuosius 5 metus įrengus žuvų pralaidą ir apimanti ne mažiau kaip 2 žuvų migracijos laikotarpius, nustatytus Aprašo 48 punkte. Vėliau pagal paskutinės stebėsenos rezultatus turi būti vykdoma pakartotinė stebėsena pagal Aprašo 55–57 punktuose nurodytą dažnumą. Pagal Aprašo 53 punktą nuo 2024 m. sausio 1 d. pirminė ar pakartotinė stebėsena per ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį turi būti vykdoma ir anksčiau įrengtose, rekonstruotose ar kapitališkai suremontuotose žuvų pralaidose, kuriose ji nebuvo vykdoma ar vykdyta ne pagal šiuo Aprašu patvirtintą Metodiką, ir kurioms taikomi Vandens įstatyme nustatyti žuvų pralaidų įrengimo užtvankose kriterijai. Aprašo 55 punkte įtvirtinta, kad, jei stebėsenos metu visi žuvų pralaidos efektyvumą pagal Metodiką apibūdinantys rodikliai (patrauklumas, pralaidumas ir bendras efektyvumas) įvertinami gerai, pakartotinė stebėsena turi būti vykdoma ne vėliau kaip po 10 metų. Jei paskutinės stebėsenos metu bent vienas žuvų pralaidos efektyvumą apibūdinantis rodiklis (patrauklumas, pralaidumas ar bendras efektyvumas) yra vidutinis, pakartotinė pralaidos stebėsena turi būti vykdoma ne vėliau kaip po 5 metų (Aprašo 56 p.). Prašomoje ištirti Aprašo 57 punkto dalyje nustatyta: „Jei paskutinės stebėsenos metu bent vienas žuvų pralaidos efektyvumą apibūdinantis rodiklis yra blogas, užtvankos savininkas ar valdytojas turi imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti (panaudojant mechanines, šviesos, elektrines, akustines ar kitas žuvų nukreipimo ar viliojimo į pralaidas priemones, įrengiant papildomą žuvitakį, rekonstruojant žuvų pralaidą)“.
35. Pareiškėjas teigia, kad įvardyti Aprašo 52, 53, 55, 56 punktai ir 57 punkto dalis ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, prieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, kad mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo bei konstitucinio proporcingumo principui, taip pat Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams. Šia apimtimi toliau ir bus atliekamas ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo tyrimas.
36. Pareiškėjas ginčijamų Aprašo 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies neteisėtumą įrodinėja pirmiausia tuo, kad, jo teigimu, ginčo nuostatose nurodytos funkcijos turėtų būti finansuojamos ne hidroelektrinių valdytojų, o valstybės lėšomis. Nusprendus prioritetą teikti žuvų išteklių gausinimui, o ne elektros energijos gamybai, šioms priemonėms įgyvendinti yra būtini finansiniai ištekliai, kuriuos vadovaujantis Konstitucija, turėtų užtikrinti ir garantuoti valstybė.
37. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. kovo 17 d. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).
38. Kaip jau buvo minėta, Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 d.).
39. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime išaiškino, kad natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Remiantis konstitucine doktrina, valstybė gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Valstybė, saugodama natūralią gamtinę aplinką ir jos atskirus objektus, siekdama užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, turi garantuoti ir Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyrą.
40. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatos „valstybė rūpinasi <...> gyvūnijos <...> apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“, taip pat iš 54 straipsnio 2 dalies nuostatos „įstatymu draudžiama <...> skurdinti <...> gyvūniją“ darytina išvada, kad vienas iš gamtos išteklių, kuris pagal Konstituciją turi būti saugomas ir kurio racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas turi būti užtikrinamas, yra gyvūnija (jos ištekliai), įskaitant ir laukinę gyvūniją. Laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių sistemų funkcionavimui ir išlikimui. Laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė. Dar ir dėl to laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę, transnacionalinę reikšmę. Neabejotinai yra būtina ją išsaugoti ir perduoti būsimosioms kartoms. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones. Kita vertus, paisydama Konstitucijoje įtvirtintų socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, kitų Konstitucijos nuostatų, valstybė (jos institucijos) negali pasirinkti tokių laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų ir priemonių, kurie nepagrįstai suvaržytų ar apskritai paneigtų asmenų ar socialinių grupių teises ar teisėtus interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
41. Kadangi nagrinėjamu atveju tiriamas teisinis reguliavimas susijęs su tvenkinio ar patvenkto ežero žuvų apsaugos ir migracijos sąlygų užtikrinimo reikalavimais, šiame kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1292 patvirtintas Nacionalinis vandenų srities 2022–2027 metų planas. Planas parengtas atsižvelgiant į tai, kad vanduo yra gyvybiškai svarbus, su juo susijusi veikla labai reikšminga valstybei, visuomenei, šalies ūkiui ir gyventojams. Vanduo svarbus užtikrinant visuomenės sveikatą ir aplinkos kokybę, saugant biologinę įvairovę, transportui ir rekreacijai. Vanduo tenkina ekologinius, ekonominius ir socialinius visuomenės poreikius (Plano 1 p.). Planas parengtas siekiant užtikrinti tvarų ir integruotą paviršinių ir požeminių vandens telkinių, jūros aplinkos, potvynių rizikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valdymą. Plane pateikiama esamos situacijos analizė ir nustatyti Lietuvos vandenų srities tikslai, uždaviniai, priemonės iki 2027 m., kurie suderinti su kitų susijusių sričių politika, grįsta šalies tradicijomis, Europos Sąjungos teisės normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų ir programų reikalavimais (Plano 2 p.). Plano II skyriuje dėstant esamos situacijos analizę nurodyta, kad „Paviršinių vandens telkinių būklę neigiamai veikia hidromorfologiniai pokyčiai, atsiradę daugiausia dėl upių vagų pakeitimų ir hidroelektrinių (28 proc. reikšmingai paveiktų vandens telkinių). Hidromorfologiniai pokyčiai daro neigiamą poveikį biologinei įvairovei, vyrauja skurdi ir menkavertė vandens pakrančių augmenija. Tiesintose upių vagose vykstantys procesai neleidžia žuvims įkurti buveinių, dėl nuolatinio vagos užaugimo ir dumblėjimo didina melioracijos sistemų priežiūros ir remonto sąnaudas.“ (Plano 25 p.). „Reikšmingas hidroelektrinių poveikis vandens telkiniams yra dažni, staigūs ir dideli vandens lygio svyravimai upės ruožuose žemiau užtvankų, nepakankamas ar su natūraliu upės nuotėkiu nesuderintas praleidžiamas debitas, tvenkinio krantų ir upės vagos erozija. Hidroelektrinėse ar šalia jų nepakanka žuvų apsaugos priemonių. Kiti hidrotechnikos statiniai dėl pakitusio upių hidrologinio režimo ir žuvų migracijos sutrikdymo taip pat daro poveikį upių ekologinei būklei. Žuvys negali patekti į aukščiau kliūties esančią upės baseino dalį. Ypač reikšmingą neigiamą poveikį daro užtvankos pagrindiniuose žuvų migracijos koridoriuose, kuriais žuvys negali pasiekti nerštaviečių. Dėl užtvankų kaskadų, ypač su hidroelektrinėmis, reikšmingas poveikis koncentruojamas nedideliame ruože, todėl tokie upės ruožai priskiriami labai pakeistiems vandens telkiniams dėl hidroelektrinių ir upių vagų vientisumo pažeidimo poveikio.“ (Plano 27 p.).
42. Šiuo atveju valstybė, vykdydama iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų kylančias pareigas, pasinaudojo savo diskrecijos teise teisės aktuose įtvirtinti teisinių santykių, susijusių su tvenkinio ar patvenkto ežero žuvų apsaugos ir migracijos sąlygų užtikrinimo reikalavimais, modelį. Žuvų migracijos per užtvankas problemos sprendimo priemonė buvo įtvirtinta Vandens įstatymo 15 straipsnyje, nustatančiame pagrindinius reikalavimus, kurių turi laikytis tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų hidrotechninių statinių savininkai, valdytojai ar naudotojai, inter alia užtikrinti, kad užtvankose ar greta jų būtų įrengtos žuvų pralaidos įstatyme numatytais atvejais (15 str. 1 d. 3 p.), periodiškai stebėti ir vertinti žuvų pralaidų efektyvumą, siekiant užtikrinti tinkamas žuvų migracijos sąlygas (15 str. 1 d. 4 p.). Be to, kaip jau buvo anksčiau minėta, Vandens įstatymas nustato ir kitus bendresnio pobūdžio įpareigojimus hidrotechnikos statinių savininkams, valdytojams ar naudotojams, užtikrinant tinkamą hidrotechninių statinių priežiūrą, darbo režimą, tvenkinio ekosistemos išsaugojimą (9 str. 2 d., 15 str. 1 d. 1, 6 p.), o tinkamas šių įpareigojimų vykdymas taip pat prisideda prie palankesnių sąlygų žuvų migracijai. Rūpintis žuvų išteklių saugojimu ūkio subjektus įpareigoja ir Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad planuojant, projektuojant, statant ir eksploatuojant ūkinės ar kitokios veiklos objektus, galinčius neigiamai veikti žuvis ir jų aplinką, turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios palankias žuvų reprodukcijos, migracijos ir gyvenimo sąlygas. Jeigu dėl tokios veiklos neigiamas poveikis žuvims ir jų aplinkai neišvengiamas, projektuose turi būti numatytas žalos atlyginimas arba žalos kompensavimo priemonės, kurias turi atlikti darbų užsakovai.
43. Primintina, kad įstatymų leidėjas Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi pavedė aplinkos ministrui patvirtinti tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašą. Iš ginčijamų Aprašo 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies nuostatų matyti, kad jos priimtos įstatymo pagrindu, t. y. įgyvendinant Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimus. Ginčijamose Aprašo nuostatose detalizuota, kokia tvarka, kokiu periodiškumu turi būti vykdoma žuvų pralaidos efektyvumo stebėsena ir kokių priemonių turi būti imamasi žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti. Aplinkos ministerija nurodė, kad ginčijamomis Aprašo 52, 53, 55, 56, punktų ir 57 punkto dalies nuostatomis siekiama užtikrinti tvenkinio ar patvenkto ežero žuvų apsaugos ir migracijos sąlygas.
44. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog hidrotechninių statinių savininkų, valdytojų ar naudotojų pareiga rūpintis žuvų apsaugos priemonių veiksmingumu kyla tiesiogiai iš įstatymo. Kartu nėra pagrindo teigti, kad ginčijamose Aprašo nuostatose nustatytas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti žuvų pralaidos efektyvumo stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti neturi įstatyminio pagrindo ar prieštarauja teisėtumo principui.
45. Atsakydama į pareiškėjo argumentus jog tai, kad Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktų nuostatos yra taikomos visoms hidroelektrinėms, t. y. ir jau veikiančioms, prieštarauja lex retro non agit principui, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog Apraše nustatyti reikalavimai dėl žuvų pralaidų efektyvumo stebėsenos ir tinkamos jų būklės palaikymo atspindi Vandens įstatyme įtvirtintą reguliavimą ir teisinio reguliavimo taikymo laike aspektu neprideda naujų pareigų, neatitinkančių įstatyminių nuostatų. Taigi pareiškėjo argumentai dėl lex retro non agit principo pažeidimo yra atmestini kaip nepagrįsti. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog Vandens įstatymo, kurio pagrindu priimtos ginčijamos Aprašo 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies nuostatos, teisėtumas netiriamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
46. Pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo neteisėtumą taip pat sieja su tuo, kad juo numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti. Pareiškėjo teigimu, hidroelektrinių valdytojai įpareigojami vykdyti valstybės funkcijas savo lėšomis.
47. Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Visų pirma, Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktuose numatyti įpareigojimai tiesiogiai adresuojami užtvankų savininkams ar valdytojams, o ne išskirtinai hidroelektrinių valdytojams. Be to, teismo posėdžio metu šalys nurodė, kad apie 90 proc. užtvankų Lietuvoje priklauso valstybei. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo įpareigojimai tenka tik hidroelektrinių valdytojams ar turi būti vykdomi išimtinai jų lėšomis.
48. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Vandens įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais atvejais privalomų žuvų pralaidų įrengimo kompensavimo tvarką nustato aplinkos ministras. Taigi numatomas tam tikras kompensavimo mechanizmas už pralaidų įrengimą Vandens įstatymo numatytais atvejais.
49. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas numatė žuvų pralaidų įrengimo prioritetus ir pakankamą laiko tarpą ūkio subjektams, savivaldybėms įgyvendinti Vandens įstatymo nuostatas. Pagal 2023 m. gruodžio 5 d. Vandens įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2311 1 straipsnio 3 dalį pirmosios žuvų pralaidos turi būti įrengtos nuo 2028 m. prie mažesnių kaip 10 MW hidroelektrinių užtvankų, jei šios užtvankos atitinka Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto a ir b papunkčių kriterijus. Vėlesni užtvankų įrengimo terminai (nuo 2030 m. ir 2032 m.) atitinkamai nustatyti didesnių kaip 10 MW hidroelektrinių savininkams ir užtvankų be hidroelektrinių savininkams ar valdytojams.
50. Nepagrįstais pripažintini ir pareiškėjo argumentai, kad ginčo teisiniu reguliavimu hidroelektrinėms sukuriamas dvigubas apmokestinimas. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo redakcijai, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė hidroelektrinėms mokėti mokesčius už vandenį, naudojamą hidroenergijai išgauti. Anot pareiškėjo, mokant šį mokestį, kyla teisėtas lūkestis, kad Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktuose numatytoms pareigoms įvykdyti bus užtikrinamas šių išlaidų valstybinis finansavimas.
51. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog mokestis už valstybinių gamtos išteklių (vandens) naudojimą negali būti tapatinamas su reikalavimu hidroelektrinių savininkams ar valdytojams savo lėšomis vykdyti žuvų pralaidų stebėseną ir užtikrinti jų tinkamumą. Nors vykdant Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktuose numatytas pareigas gali būti patiriama išlaidų, tačiau šios išlaidos yra susijusios su žuvų išteklių apsauga ir nepriklauso nuo mokesčio už gamtos išteklius paskirties. Todėl mokesčio už vandenį, naudojamą hidroenergijai išgauti, mokėjimas savaime nesukuria teisėto lūkesčio būti atleistam nuo pareigos vykdyti žuvų pralaidos efektyvumo stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti.
52. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamuose Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktuose nenustatytas naujas mokestis, pareiškėjo teiginys, jog šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, pagal kurią mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, atmestinas kaip nepagrįstas.
53. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, inter alia hidroelektrinių daromą poveikį gamtinei aplinkai (tai, kad hidroelektrinių statyba ir eksploatavimas kenkia žuvų ištekliams, dėl jų veiklos atsiranda rizika tinkamai gamtos išteklių, augalijos ar gyvūnijos būklei bei atsiranda būtinybė įrengti pralaidas, tokiu būdu užtikrinant tinkamas žuvų neršto ir migracijos sąlygas), ginčijamu reguliavimu siekiamą teisėtą tikslą – užtikrinti tvenkinio ar patvenkto ežero žuvų apsaugos ir migracijos sąlygas, tai, kad ginčijamomis Aprašo 52, 53, 55, 56 punktų ir 57 punkto dalies nuostatomis yra įgyvendinami Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimai (ginčijamas teisinis reguliavimas turi aiškų įstatyminį pagrindą), daro išvadą, kad nenustatytas ginčijamo teisinio reguliavimo ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, prieštaravimas Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir proporcingumo principams, kildinamiems iš konstitucinio teisinės valstybės principo.
54. Pareiškėjas taip pat kelia abejonę dėl ginčijamose Aprašo nuostatose vartojamos formuluotės „užtvankos savininkui ar valdytojui“ suderinamumo su konstituciniais teisinės valstybės teisinio aiškumo ir tikrumo principais. Pareiškėjo teigimu, tokiu teisiniu reglamentavimu yra neaiškus nei pareigų pasiskirstymas tarp užtvankos valdytojo ir savininko, nei kaip jis turėtų būti sprendžiamas bei kas iš tikrųjų turėtų finansuoti šių išlaidų apmokėjimą, kam būtų taikoma atsakomybė nevykdant įsipareigojimų.
55. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtinti aiškumo ir sistemiškumo principai. Aiškumo principas reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Sistemiškumo principas reiškia, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina.
56. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Vandens įstatymo nuostatose, kurias ir įgyvendina ginčo teisinis reguliavimas, taip pat vartojama formuluotė „hidrotechninių statinių savininkai, valdytojai ar naudotojai“. Pareigų pasiskirstymas tarp užtvankos valdytojo ir savininko yra sutartinių santykių objektas, kai nėra imperatyvaus šiuos teisinius santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo. Taigi nėra pagrindo konstatuoti ginčijamų Aprašo nuostatų prieštaravimą konstituciniams teisinės valstybės teisinio aiškumo ir tikrumo principams bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams.
57. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Aprašo 52, 53, 55, 56 punktai ir 57 punkto dalis: „Jei paskutinės stebėsenos metu bent vienas žuvų pralaidos efektyvumą apibūdinantis rodiklis yra blogas, užtvankos savininkas ar valdytojas turi imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti (panaudojant mechanines, šviesos, elektrines, akustines ar kitas žuvų nukreipimo ar viliojimo į pralaidas priemones, įrengiant papildomą žuvitakį, rekonstruojant žuvų pralaidą)“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, kad mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo bei konstitucinio proporcingumo principui, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 redakcija) patvirtinto Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo (TAR, 2023, Nr. 2023-12609) 28 punkto dalis: „Kai dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygis nukrenta iki žemiausiojo leistino vandens lygio (toliau – ŽVL), tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba neskelbia hidrologinės sausros, hidrotechninio statinio (perteklinio vandens pralaidos, HE, išskyrus hidroakumuliacines elektrines) naudotojas <...> turi <...> ne vėliau kaip per 24 val. informuoti apie tai Aplinkos apsaugos departamentą, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą, jeigu vandens telkinys ar jo dalis yra saugomoje teritorijoje, – ir saugomos teritorijos direkciją.“, 32 punkto dalis: „Tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki ŽVL, ne vėliau kaip per 24 val. nuo šio fakto nustatymo apie tai elektroniniu būdu informuojamos Aprašo 28 punkte išvardytos institucijos.“, 78.2 punkto dalis: „dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui apie tai elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 24 val. informuojamas Aplinkos apsaugos departamentas“ ir 81 punkto dalis: „Kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere pasiekia pagrindinį AVL, arba tvenkinio ar patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį AVL <...> HE savininkas ar valdytojas – jei prie tvenkinio ar patvenkto ežero yra HE, turi per vieną valandą apie tai elektroniniu būdu informuoti atitinkamą savivaldybės administraciją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą ir žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus.“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią jau turi kitos institucijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam vieno langelio principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, Lietuvos Respublikos administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui užtikrinti darnų administracinės naštos mažinimo procesą bei šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintai pareigai institucijoms keistis turimais duomenimis ir informacija.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 redakcija) patvirtinto Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo (TAR, 2023, Nr. 2023-12609) 52, 53, 55, 56 punktai ir 57 punkto dalis: „Jei paskutinės stebėsenos metu bent vienas žuvų pralaidos efektyvumą apibūdinantis rodiklis yra blogas, užtvankos savininkas ar valdytojas turi imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti (panaudojant mechanines, šviesos, elektrines, akustines ar kitas žuvų nukreipimo ar viliojimo į pralaidas priemones, įrengiant papildomą žuvitakį, rekonstruojant žuvų pralaidą)“ ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, kad mokesčius nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio aiškumo bei konstitucinio proporcingumo principui, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems aiškumo ir sistemiškumo principams.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ernestas Spruogis
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė